Kelionė, kurios metu tikslinome mitą, ar iš tiesų Švedija – brangi šalis?
Sakoma, kad geros tos kelionės, kurios įvyksta spontaniškai. Taip nutiko ruošiantis į Švediją. Seniai rengiausi aplankyti draugę lietuvę, gyvenančią šioje šalyje, tačiau vis tūpčiojau vietoje, kol vieną dieną draugai išprovokavo: startuokime automobiliu, tada keltu Vilnius–Karlshamnas. Nedidelis miestelis Froseke, kuriame gyvena Aušra, yra 130 km atstumu nuo uosto, į kurį atplaukėme.

Sėdimos vietos neleido užmigti
Plaukimas keltu judriu vasaros laiku turi savų privalumų ir trūkumų. Taupydami pinigėlius (kaina vienam asmeniui – 567 Lt), įsigijome sėdimas vietas, taigi naktys ir pirmyn, ir atgal buvo bemaž bemiegės. Bet užtai prisivaikščiojome po laivo vidų, denį, pasišnekučiavome su žuvėdromis, pasiklausėme vėjo ošimo bei pasižvalgėme po žvaigždėtą dangų, mėlyną jūrą… Praktiškesni, dažniau migruojantys keleiviai bendroje kajutėje ant grindų klojosi miegmaišius ir patogiai išsimiegojo. Pažadinti garsaus pranešimo, kad jau priplaukėme Karlshamną, pradėjome savo pirmąjį kelionės etapą ir iki mums rūpimo objekto – Froseke miestelio – atidūmėme (žinoma, padedant navigacijai) per pusantros valandos.

Netikėtumas supažindino su švediška ligonine
Netikėtumo neplanavome, tačiau… Dar kelionės metu gavau draugės žinutę, kad ji išvakarėse susilaužė koją ir dabar, ją sugipsavus, guli Kalmaro ligoninėje (80 km nuo namų), tačiau ši bėda mūsų neva neturėtų jaudinti, nes erdvaus namo raktai guli po kilimėliu (pasitikėjimas kaimynais – įprasta švedų savybė) ir mes galime jaustis kaip namuose – valgyti tai, ką rasime šaldytuve, įsitaisyti miegoti, kur ir kaip norėsime. Na, o jei sumanysime ją aplankyti ligoninėje, ji be galo apsidžiaugs…
Štai nuo Kalmaro ir prasidėjo mūsų pasibastymas po Švediją. Aplankę Aušrą ligoninėje ir pasidžiaugę be galo malonia regioninės ligoninės aplinka bei puikia slauga, susipažinome su nedideliu, labai jaukiu, kažkada buvusiu svarbiu prekybiniu uostu ant Baltijos jūros kranto.

Kalmaro pilyje pasitiko „gyva“ princesė
O kadangi visi kiti mūsų keliai vedė pro šį miestą, Kalmare pabuvojome ne vieną kartą. Mat vienas svarbiausių mūsų kelionės tikslų – pasižvalgyti po Elandą – kurortinę švedų salą, analogišką mūsų Kuršių nerijai, su išlikusiais archajiniais malūnais, kukliais žvejų nameliais, poilsiautojų vilomis ir restauruojamomis pilimis. Iš Kalmaro į Elando salą driekiasi ilgas, 6 km, tiltas. Panašus tiltas, pamąstėme,  galėtų jungti ir mūsų Klaipėdą su Kuršių nerija.
Kalmare, aišku, negalėjome aplenkti nuostabios, XII amžiuje statytos, o XVI amžiuje rekonstruotos pilies. Bilieto kaina – 80 kronų. Beje, mus, žurnalistus, pilies administracija ne iškart įsileido be bilietų: parodžius Žurnalistų sąjungos pažymėjimus, klausinėjo, iš kur, kokiu tikslu ar parašysime apie juos… Kaip neparašysi, jei tai išties viena įspūdingiausių Švedijos pilių. Šią gynybinę pilį labiausiai išgarsino svarbus istorinis įvykis – tai 1397 m. Kalmaro unija, reiškusi Danijos, Norvegijos ir Švedijos susijungimą. Susitarimo buvo laikomasi iki 1523 m.
Malonu, kad šiandien didingoje, vis dar restauruojamoje pilyje vyksta tikras viduramžių laikų gyvenimas – čia galima ne tik pasižvalgyti po rūmų menes bei apžiūrėti ekspoziciją, bet ir užkalbinti „gyvą“ princesę ar princą, kitus rūmų žmones, kurie mielai tampa gidais bei leidžiasi fotografuojami. Kaip paaiškėjo, tai studentai-savanoriai. O vaikams bene linksmiausia atrakcija – jojant mediniu žirgeliu žaisliniu kardu nudobti devyngalvį slibiną ir laimėti vertingą prizą…

Namai Švedijoje – tamsiai raudonos spalvos
Norint pasiekti antrąją pagal dydį Švedijos salą Elandą (švediškai Öland), kelto nereikia, ją su žemynu jungia įspūdingas, virš jūros iškilęs tiltas. Maždaug 16 km pločio ir 137 km ilgio sala, viliojanti balto smėlio paplūdimiais, o vietomis – akmenuotais jūros krantais, žada švedų šeimoms ramybę ir poilsį. Nuostabu, kad sala, kaip, beje, ir visa Švedija, retai apgyvendinta, joje gyvenimas tarsi sustojęs praėjusiame arba dar ankstesniame šimtmetyje – čia viskas labai kuklu ir paprasta, pradedant senolių pasididžiavimu vėjo malūnais, kuriuos turėjo kone kiekvienas ūkininkas, bei vienoda spalva nudažytais nameliais, baigiant vienu ryškiausių – Borgholmso kurortu, kuris absoliučiai skiriasi nuo mūsų ryškios ir ne visiškai skoningos Palangos… Kai pasidomėjome, kodėl visi namukai bemaž vienodi – tamsiai raudonos spalvos, paaiškėjo, kad jų nevalia perdažyti negavus valdžios leidimo, mat švedai nepaprastai saugo savas tradicijas – namus dažo senovine technika, dažais, gaunamais iš molingos žemės.

Skųsti pažeidėjus – garbės reikalas
Tiesa, būtent šiame kurorte mūsų ekipažas patyrė nedidelę nesėkmę – po pasivaikščiojimo radome už automobilio valytuvų užkištą kvitą – 600 kronų (240 Lt) baudą už ne vietoje pastatytą mašiną. Kaip išsiaiškinome, policijai mus įskundė sušio restorano lankytojai, pastebėję, kad automobilį palikome prie restorano, tačiau į jį neužsukome, o patraukėme prie jūros. Ne taip, kaip pas mus, švedai laiko garbe ar net pareiga paskųsti nustatytos tvarkos nesilaikančius piliečius… Mat mūsiškė automobilių stovėjimo aikštelė buvo skirta tik restorano lankytojams.

Kurorte – jokio prašmatnumo
Įdomu tai, kad nei kurortiniuose miesteliuose, nei Švedijos kaimo vietovėse šalia namų nebujoja daržai ar gėlynai. Nors švedai turi masyvius miškų plotus, pilnus uogų ir grybų, jų nerenka, bijodami, švelniai tariant, nepataikyti… Šiek tiek gėlių augina prie namų, tačiau saikingai, kaip, beje, ir kapinėse. Čia gėlėms paliktas vos kelių sprindžių plotelis, visa kita – žalia, stropiai nušienauta veja. Ir nedideli, kuklūs, vienas į kitą panašūs paminklai… Tarsi ir mirusieji nenorėtų išsišokti, išsiskirti iš kitų, kaip neišsišoka gyvieji, nelenktyniauja vieni su kitais savo namų prašmatnumu.
Netgi karališkoji vasaros rezidencija Elando saloje, kurios dailūs parkai (žinoma, ne rūmai) prieinami visiems lankytojams, pasižymi ypatingu kuklumu ir, beje, subtiliu skoniu… Parke galima aptikti vieną kitą senovinį liaudies pastatą su žolės stogu ir akmenų sienomis, taip pat skirtingų stilių sodus: angliškąjį su griežtų formų gėlynų klombomis, prancūziškąjį, dvelkiantį laisve bei rožėmis, prabangų itališką ir skoningą švedišką.
Palikę Borgholmso kurortą, nuriedėjome į šiauriausią salos tašką, vadinamą Olands norra udde. Bemaž negyvenamoje teritorijoje aptikome nedidelį kempingą su keletu kemperių ir ilgą tiltą į jūrą, prie kurio glaudėsi keletas žvejų valčių bei jachtų. Vienintelės žuvėdros triukšmingai šoko savo gyvenimo šokį…

Tik saujelė besimeldžiančių…
Pagrindinė švedų religija – evangelikų liuteronų. Pagal 2005 metų gyventojų apklausą, Švedija yra trečia mažiausiai į Dievą tikinti valstybė Europos Sąjungoje. Tai nesunku pastebėti ir plika akimi. Sekmadienį apsilankę keliose švedų bažnyčiose, matėme tik saujelę besimeldžiančių senukų. Nors mus tikino, kad dieną visos bažnyčios atviros ir jas galima be vargo lankyti, dažnokai rasdavome užrakintas duris. Tiesa, važinėjome daugiau po kaimiškas vietoves – lankėme Alsterbro, Kraksmalos, Abodos, Xogsby miestelius, grožėjomės gana senomis bažnyčiomis,  kurių viena mena net XII amžių… Ir iki soties pasidžiaugėme švediškomis kapinaitėmis, panašiomis į stropiai prižiūrimą žalią pievą, kurioje kyšo nedideli paminklai bei keletas gėlių kupstelių. Čia pat, visiems patogioje vietoje – vandens kolonėlė, keletas laistytuvų, grėbliukai, kauptukai. Atėjai, pasiskolinai, padirbėjai, o išeidamas padėjai atgal. Labai patogu, labai paprasta – rodos, galėtume tai nesunkiai pritaikyti Lietuvoje.

Tegyvuoja „lopisai“ – sendaikčių turgūs!
Sukinėdamiesi mažuose miesteliuose bei kaimeliuose, pastebėjome rodykles su užrašais „Lopis“. Tai antikvarinių daiktų turgeliai, įsikūrę kaimelių aikštėse ar tiesiog privačiuose vienkiemiuose, veikiantys savaitgaliais, o kai kurie ir paprastomis dienomis. Ir ko tik juose nėra – nuo lėlytės ar grakštaus senovinio porceliano iki šviestuvų ar net baldų. Kai kur nurodytos kainos, kai kur – ne, taigi klausiant, kiek kainuoja, reikia būti atidiems, nes šeimininkai, suvokę, kad esame užsieniečiai, natūralu, kainas bandė „užriesti“. Iš mūsų kompanijos neliko nė vieno, neapsipirkusio „Lopise“. Išties visai įmanomomis kainomis, pigiau nei Lietuvoje, įsigijome kas servizą, kas vazelę, o kas ir senovinį šviestuvą…
Kai domėjomės, kas Švedijoje populiariausia, ką verta parvežti dovanų, visi pirmiausia paminėjo meniškus, originalius stiklo gaminius. Su džiaugsmu apsilankėme Moleros stiklo gamykloje, kur, jei nori, gali stebėti stiklo gaminimo procesą, o paskui paganyti akis po vitrinas, kuriose puikuojasi spalvoti, raižyti, piešti, grakštūs ir didingi meno kūriniai, sukurti Švedijos dailininkų. Kainos, galima sakyti, beveik neįkandamos, tačiau nedidelėms vazelėms, žvakidėms, papuošalams buvo pritaikyta akcija – ką gi, pataikėme laiku…

Taigi apie kainas…

Kai grįžusios manęs bičiuliai klausinėjo apie neva legendines, t. y. dideles, Švedijos kainas, negalėjau to nei patvirtinti, nei paneigti. Mūsų atveju, kai nekainavo stogas virš galvos ir kai namuose pavalgę sočius pusryčius, pietums įsidėdavome sauso davinio, kelionė nepasirodė brangi. Benzinas Švedijoje tikrai ne brangiausias Europoje, beveik toks pat kaip Lietuvoje. Palyginkime: litras populiariausio benzino – 5,76 Lt. O turint galvoje švedų vidutinį darbo užmokestį į rankas – 7928 Lt, jie degalams skiria 8,7 proc. savo pajamų. Na, o mes?..
Už maistą švedai sumoka taip pat ne ką daugiau nei mes Lietuvoje. O valgo, pasirodo, gana panašiai kaip lietuviai. Abiejų tautų atstovai mėgsta silkę, bulves, įvairias mėsas, daug miltų ir miško gėrybių – grybų, uogų. Tiesa, švedai daugiau vartoja žuvų, jūrų gėrybių ir šviežių daržovių. Daug dėmesio skiria maisto kokybei, ekologijai ir sezoniškumui. Įdomu tai, kad Švedijos virtuvė patenka į sveikiausių pasaulio virtuvių dešimtuką. O tai lemia ilgesnę gyvenimo trukmę nei Lietuvoje. Švedijoje vidutinė gyvenimo trukmė – 81 metai.

Švedijos peizažas – tai miškai ir akmenų luitai

Atskirai reikėtų pasakoti apie įspūdingą, beje, labai panašią į mūsų, tik nepaprastai saugomą ir puoselėjamą Švedijos gamtą. Dėl nedidelio gyventojų skaičiaus kraštovaizdis garsus savo dideliais, žmogaus rankų nepaliestais, miškų ir kalnų plotais. Medžiai ir didžiuliai, ankstyvųjų ledynų atridenti akmenys – štai Švedijos peizažas, o kur dar gimtoji Baltija bei daugybė įlankėlių, ežerėlių, upių ir upeliukų… Žinoma, nesilankėme toje egzotiškoje teritorijoje, kuri yra už Šiaurės poliarinio rato. Čia vidurvasarį saulė niekada nenusileidžia (poliarinė diena), o viduržiemį niekada nepateka (poliarinė naktis).
Ką gi, dar ne viskas mūsų atrasta, pamatyta, ne viskuo pasigrožėta Švedijoje…

Virginija Barštytė