Grįždama namo nusiteikiau baisiausiems vyro keiksmams ir skaudžiausiems smūgiams… Geriau būčiau netekėjusi. Bet sunku, oi, sunku buvo susitaikyti su mintimi, kad manęs laukia senmergės dalia. Kai buvau 25-erių, tik ir girdėjau aplinkinių nuostabą: „Ką, vis dar neištekėjai?“ Taigi kad nebuvo už ko.
Kai dabar pasklaidau senas nuotraukas, lyg ir neatrodau sau labai baisi ar stora, bet tuomet maniau kitaip. Kelis kartus per diskoteką nesulaukiau niekieno dėmesio, tad kurį laiką ten kojos nekėliau. Kai vėl pasiryžau, pasijutau seniausia iš visų. O darbe – vienos moterys. Šiais laikais gal ir nesukčiau galvos dėl santuokos, bet prieš ketvirtį amžiaus be vyro mažame miestelyje jaučiausi kaip visuomenės atstumtoji. Buvau pasiryžusi tekėti už bet ko.
***
Taip ir nutiko. Buvusi bendramokslė supažindino su savo broliu, keletą metų taip pat be rezultatų ieškojusiu antrosios pusės. Ir aišku, kodėl – dar nesulaukęs trisdešimties jis buvo pagarsėjęs girtuoklėlis. „Na, prisitaikysiu – dauguma kaimo vyrų ne šventi. Be to, sukūręs šeimą turėtų pasikeisti į gera“, – vyliausi. O ir tėvai liepė nedelsiant naudotis proga. Ne gero linkėdami – tenorėjo, kad kuo greičiau išsikraustyčiau iš jų ankštų namų. Jaunikis – vadinsiu jį Rimu – gyveno vienas močiutės paliktame bute miestelyje, į kurį aš iš savo kaimo važinėdavau dirbti.
***
Nesakysiu, kad vestuvių dieną jaučiausi laiminga, bet tikrai ne nuskriausta. Gaila, kad nebuvo pinigų prisikviesti daug svečių. Norėjosi pasirodyti prieš tuos, kurie jau buvo nurašę mane į senmerges.
Net neatsimenu, kada susivokiau kaip reikiant įklimpusi. Turbūt kai dukrelei – ją vadinsiu Gražina – suėjo pora metukų. Ir iki tol vyras vis kaip reikiant burbėdavo, kabinėdavosi prie smulkmenų ir, žinoma, gerdavo. Net kai vaikščiojau su didžiausiu pilvu liepdavo kiloti sunkius daiktus, daug dirbti, o kartais tiesiai priešais nosį pamosikuodavo kumščiais.
Dukrelė gimė nervinga ir nuolat verkdavo naktimis. Rimui tai buvo puikus pretekstas pareikšti, kad gerti jis tiesiog privalo, mat kitaip prie tos verksnės negalįs užmigti, o juk rytą turės plušėti, kad būtų kuo mus abi „šerti“. Beje, paūgėjusi dukrelė tapo ypač rami ir miela.
***
Už pastabas, kad dabar Rimas galįs kuo puikiausiai miegoti be alkoholio, pirmą kartą ir gavau į kailį. Nebegaliu daugiau taip gyventi – nusprendžiau ašarodama. Kitą rytą išsikrausčiau su dukrele pas tėvus. Rimas po kelių dienų atlėkė taikytis. Ne tik be kvapelio iš burnos, bet ir su gėlėmis bei sausainiais – tai veidmainis! Taigi tėvai kone vyte išvijo mane atgalios.
Vyras keleriems metams lyg ir aprimo. Sąlyginai, žinoma. Gerti gerdavo, bet mane nebent stumtelėdavo. Užtat kartą, kai vėl laukiausi, nuo vieno stumtelėjimo skaudžiai pargriuvusi patyriau persileidimą! Deja, kraustytis nebuvo kur. Tėvai nepriims, pažįstami juo labiau, o nuomai pinigų niekaip neužteks. Tiesa, savo dukrele nuoširdžiai džiaugiausi, tik kaip ją apsaugoti nuo skausmo? O ir aprengti, gražių daiktų nupirkti neišgalėjau iš savo menkos algos, į kurią ir taip vis kėsindavosi Rimas…
Nors jis prieš Gražiną rankos nekeldavo, bet kai būdavo blaivas, jos tarsi nepastebėdavo. O išgėręs imdavosi auklėti: nerišliai burbėdavo, koks sunkus tas gyvenimas, kokie blogi žmonės aplinkui, kaip reikią kovoti dėl savęs ir pan. Kartą pridūrė: „Tikiuosi, neišaugsi tokia kvaiša kaip tavo mama.“ Ir privertė Gražinutę linktelėti galva. Vėliau ši manęs labai atsiprašinėjo, nors iš tiesų nė kiek nepykau. Nuolankumas – vienintelis ginklas, norint neužsiutinti to gyvulio.
***
Kartą, kai abi miegojome virtuvėje, nes tėvas siautėjo kaip beprotis, duktė pro ašaras pratarė: „Dieve, kaip aš jo nekenčiu… Norėčiau, kad jis mirtų!“ Aš tegalėjau pritarti – mums būtų tik į gera… Dar blogiau pasidarė, kai Rimą už girtavimą išmetė iš darbo. Kai tik negaudavo iš manęs pinigų buteliui, paleisdavo į darbą kumščius. Negavęs pinigų, jų prisiskolindavo, o tada skolininkai jau mane remdavo prie sienos…
Laimė, tuomet duktė įstojo į profesinę mokyklą mūsų rajono centre ir gavo bendrabutį. Iš pradžių buvo labai sunku, mat trūko pinigų, bet po kurio laiko Gražina jų netgi atsisakydavo. „Turbūt turi vaikiną?“ – paklausiau ir atspėjau. Sunerimau, bet vėliau, susipažinusi su Sigiu, jau džiaugiausi dukters laime. Jis tikrai malonus, išauklėtas, ne girtuoklis, be to, pasiturintis. Netrukus abu pranešė ketiną kelti vestuves. „Tik jokiu būdu neimk kartu tėčio. Aš pati jam pasakysiu, kad nenoriu jo matyti, nes sugadino man visą vaikystę! Tu, kad jam nekliūtum, gali sakyti, jog mane įkalbinėjai jį pakviesti“, – perspėjo Gražina.
O Rimas visiems tik ir gyrėsi, kad duktė – o juk seniau visai ja nesidomėjo! – kelia vestuves. Ir baisiai susinervino, kai suprato, jog šventėje nėra laukiamas. Savo pyktį išliejo ant manęs ir pagaliau pareiškė: „Jeigu ji tokia kiaulė, niekur nevyksi ir tu!“ Apsimečiau sutinkanti, o vestuvių rytą, vyrui tebeknarkiant, išsmukau pro duris. Tai kas, kad per iškilmes buvau apsirengusi iš pažįstamų skolintais drabužiais ir negalėjau įteikti jauniesiems geresnės dovanos. Džiaugdamasi Gražinos sėkme, po poros dešimtmečių pertraukos pasijutau laiminga!
Grįždama namo nusiteikiau baisiausiems vyro keiksmams ir skaudžiausiems smūgiams. Netgi pasiruošiau jam įduoti svečių paliktą degtinės butelį. Rimas, vos apversdamas liežuvį, tepaklausė: „Na, kaip?“ Man pradėjus pasakoti, numojo ranka ir, nusitvėręs butelį, išėjo į virtuvę. Gal po valandos įėjo į kambarį ir pareiškė: „Išgėriau visas tavo tabletes ir tuoj mirsiu. Pasakyk Gražinai, kad dėl to kalta ji.“ Ir griuvo į lovą. Pamaniau, nusišneka, bet rytą jo kūnas jau buvo atšalęs…
***
Gyvenu viena pagaliau tvarkingame butuke, visą menką algą galiu skirti savo reikmėms, o ir duktė su žentu nevengia manęs aplankyti. Vos pamačiusi Gražiną, prisimenu per Rimo laidotuves iš jos išgirstus žodžius: „Tėvas nusižudė dėl to, kad jo nepakviečiau į vestuves, ar ne? Nė kiek dėl to nesigailiu.“
O mano sąžinė kartais sukirba. Labiausiai išgyvenu naktimis, kai sapnuose išvystu Rimą, blaivą ir gražų kaip jaunystėje, su ašaromis akyse maldaujantį padėti. Sapnuoju ir košmarus, kaip aš savo rankomis jį nužudau, prieš tai ilgai ir žiauriai kankinusi…  Manykite, ką tik norit, bet man geriau tokie košmarai nei košmariškas gyvenimas.
V. P., 47 m.