Tikros žolės skonis, arba ko labiausiai norėtų kūdikių namų 88 „mamos“ ir 75 kūdikiai

„Didžiausia svajonė – kad neliktų kūdikių namų“, – tokie žodžiai nuskambėjo iš Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namų direktorės Viktorijos Grežėnienės lūpų ir, beje, po mąslaus atodūsio bei ilgokos pauzės, išgirdus klausimą, ko labiausiai šiandien trokšta jos širdis. O paskui…

Skambutis iš „Gyvybės langelio“
Praėjus vos dešimčiai minučių po viešnagės šiuose 75 kūdikėlių namučiuose, staiga suzvimbia mano telefonas ir susijaudinusios direktorės balsas praneša: „Tik ką lemtingas skambutis sukrėtė visą kolektyvą – „Gyvybės langelyje“ paliktas vos kelių dienų berniukas! Iš pirmo žvilgsnio sveikas, rausvutis, tik per lengvai aprengtas, gal ligoninėje duotais rūbeliais. Toks vaizdas, kad jį pagimdžiusi moteris, vos išleista iš gimdymo namų, patraukė „Gyvybės langelio“ link… Jau spėjome duoti mažyliui vardą, laimingą lemtį nešantį – Paulius. Labai viliuosi, kad jam gyvenime pasiseks…“
Po kelių minučių pasirodysiančio policijos ekipažo, kuris užfiksuos faktą, ir medikų komandos, netrukus išvešinčios berniuką į ligoninę ištirti sveikatos (su viltimi, kad gal atsiras apsigalvojusi jo mama), laukiančios direktorės balsas virpa susipynęs su jaudulingu alsavimu. Nenuostabu. Dar vieno Lietuvos piliečio išsižadėjo brangiausias žmogus – mama… Nuo 2009 m. tai dešimtasis „Gyvybės langelyje“ atsidūręs mažylis.
Per susitikimą prie mūsų prisijungusi vyriausioji auklėtoja Rasa Šukevičienė susirūpinusi garsiai mąstė, kad vos įkurtas „Gyvybės langelis“ iš pradžių labai pasiteisino. O dabar kažkodėl čia naujagimių neša labai mažai – gal dėl to, kad reklama ir kalbos apie jį aptilo?
„Bent „Moters savaitgalis“ vėl gerą darbą padarys, primindamas, kad toks langelis egzistuoja ir yra labai reikalingas. Ir kad prie jo NIEKAS NIEKO nefilmuoja, neseka, čia visiškai saugu anonimiškai palikti kūdikėlį – tai labai svarbu dėl paties mažylio… Jau geriau taip pasielgti nei vėliau pasirodysiantys pranešimai, kad kūdikis rastas konteineryje, paupyje, ant bendrabučio slenksčio ar, dar baisiau, uždusintas, bandytas nuleisti klozete…“ – savo mintimis dalijosi auklėtoja.

Nei sau, nei kitiems…
„Bet to klaikaus jausmo, kad apskritai kūdikiai pametami, mūsų širdys tikriausiai niekada nepriims“, – kalbėjo pašnekovės, turėdamos galvoje visas savo bendradarbes, kurios kasdien atvira širdimi stengiasi būti mamomis sostinės „kūdikyne“ gyvenantiems vaikeliams. Viena, kita, trečia, penkta darbuotoja, pašnekinta apie kūdikėlių čia atsiradimo priežastis, tvirtina – jų keliai į Žolyno gatvę įvairiausi, nors paženklinti to paties skausmo: dažniausiai jų tėvai asocialūs, narkomanai, besaikiai stikliukų kilnotojai, valdiškų namų grotuotais langais klientai, laisvo sekso gerbėjai… Nors, žinoma, būna ir išimčių. Ir gal net laimingesni yra tie kūdikėliai, kuriuos štai taip palieka „Gyvybės langelyje“ – jiems ir užaugus bus lengviau susigyventi su mintimi, kad „tėvai nežinomi“ ir jų neišmetė į šiukšlyną. Beje, norinčiųjų įsivaikinti ir dabar laukia ne vienas šimtas…
„Per savo dar neilgą darbo praktiką šioje srityje pastebėjau, kad įvaikinimo procesas Lietuvoje tarsi sukasi užburtame rate: neretai matyti, jog vaikelio tikrieji tėvai, kurie dažnokai jį lanko tik iš priverstinės pareigos, nei pasiima jį auginti, nei duoda sutikimą jį kažkam įsivaikinti ar, dar blogiau, net ir globoti! – jaudindamasi kalbėjo direktorė Viktorija. – Ir, o tai liūdniausia, jie dažnai visokiausių ligų užneša savo vaikeliui ir kitiems šalia esantiems mažyliams. Nejauku būna matyti jų nešvarius rūbus, purvinas panages, varvančias nosis, jausti pačius nemaloniausius kvapus, sklindančius ne tik iš burnos…“
Kaip paliudijimą, mūsų apsilankymo dieną mažiausiųjų grupėje aptikome slaugutę su dviem besisūpuojančiais mažyliais – kol jų „kolegos“ lauke mėgavosi išsiilgtais saulės spinduliais, šie vadavosi nuo slogų, karščiavimo ir viruso, greičiausiai padovanoto po tėvų aplankymo. Be to, dar vienas – jauniausias kūdikių namų gyventojas, kuriam vos mėnuo – guli ligoninėje…

… o berniukas dar vis labai laukia!
Tai vis dėl to, kaip ten yra: skatiname vaikų įvaikinimą, o vien čia – net 75 mažyliai, kuriuos globoja pasikeisdamos net  88 „mamytės“, t. y. aulėtojos, slaugytojos ir auklytės! Negi realiai nieko nevyksta? „Vyksta, norinčiųjų įsivaikinti tikrai daug. Tačiau ir įvaikinimo procesas Lietuvoje yra labai sudėtingas. Ir lietuvių pageidavimai, susiję su vaikeliais, specifiniai: dažniausia pageidaujama sveiko, iki dvejų metukų amžiaus (pas mus jie gyvena iki ketverių), o neretai dar ir šviesaus gymio, mėlynakio. Tikriausiai tam, kad būtų kuo panašesnis į įtėvius“, – pabrėžia vyriausioji auklėtoja Rasa.

Kiekvieną apglostydama, pabučiuodama, pataisydama kiekvienam rūbelius direktorė, vaikams saldžiai šokoladiniais saldainiais kvepianti mama, veda mus koridoriais, per grupes, vis kiekvienoje jų rasdama ką papasakoti: kaip dabar yra, kas bus tobulinama, ko jau atsisakyta… Prie vienos grupės ji keletą sekundžių pamindžikuoja, atrodo, tarsi širdis skaudėtų parodyti tai, ką paskui pamatome ir mes: čia gyvena likimo nuskriausti neįgalūs vaikiukai. Mūsų nepastebėdamos dvi auklėtojos sėdi prie elektroninių vargonų, viena  jų groja nesudėtingą, ritmingą melodiją, o šalia tarsi šokdamas susidomėjęs linguoja berniukas, netoli ropinėja drūta mergaičiukė. Visi kiti auklyčių išvežti ar išvesti į lauką ir tik kelios mažylės balkone-terasoje: vieną vežimėlyje stumdo auklytė, kita guli lopšyje. „Paralyžiaus sukaustyta, beveik akla, pati nevalganti… – tyliai šnabžda direktorės lūpos, o akyse ašaros. – Tokiai padėti labiausiai gali tik čia dirbančių moterų didelės „mamiškos“ širdys…“

Tikros žolės skonis
Stovint dar vis toje pačioje terasoje direktorė pasidžiaugia jau sutarusi su gerais, dosniais žmonėmis ir šie netrukus įrengs tarp dviejų korpusų minkštos tankios žolytės veją, kuri tarsi pratęs dabartinę terasą ir kartu bus uždara teritorija. „Galėsime kūdikėlius paleisti ropinėti žole, džiaugtis ja, uostyti – kad jūs matytumėte, kaip jie veržiasi į lauką, kaip jie čiupinėja, liečia žiedus, pagaliukus, stiebelius, akmenėlius! O ir auklėtojoms, slaugytojoms, auklytėms bus kur kas lengviau, nes juk tų žmoniškųjų, tų mamiškųjų rankų suruošti, aprengti ir kiekvieną išvesti į lauką taip trūksta! Ir vaikams daugiau gryno oro būtina, – atsidūsta. – Ir mažiausiųjų grupės, esančios antrame aukšte, pašonėje ant jungiamojo korpuso stogo irgi netruks atsirasti erdvus balkonas-terasa. Štai tuomet ir čia mažyliams atsivers gryno oro rojus, galėsime visus iki vieno bent jau dienos miegelio vežimėliuose išstumti.“
O iki dabar, kol atšilo, rūpestingos kūdikių namų „mamos“ visus savo vaikelius pasiturkšti kone kasdien vedžiodavo į čia esantį baseinėlį „varlynėlį“…

Nugalėjo tėčio meilė
Viešnagės metu buvo neįmanoma nepastebėti nepaprasto direktorės jautrumo, jaudulio, švelnumo bendraujant su kūdikėliais, dėmesio visiems sutiktiems specialistams. Nepagaili ji ir itin gero žodžio tais retais atvejais, kai kuriam nors vaikelių pasiseka. „Antai viena jauna šeima turėjo sūnelį. Nelaimei, kai jam buvo vieneri, jis nukrito ant galvos ir tapo negrįžtamai neįgalus, nejudrus, net pats nebevalgė. Iš pradžių tėvai jo išsižadėjo, o paskui ir šeima subyrėjo… Beje, po kurio laiko tą berniuką susirado… jo tėtis. Lankė kasdien, kol galiausiai suvisam pasiėmė auginti! Gaila, kad šiandien to mažylio likimo nežinome, bet toks pavyzdys įkvepia nepailstamai tikėti tauriais dalykais ir beveik stebuklais, – sako pašnekovė, pati užauginusi du (21-erių ir 19-os metų) sūnus. – Vyresnysis keliskart čia lankėsi ir buvo labai sukrėstas, itin jautriai viską priėmė į širdį. O mažasis įžengti į kūdikėlių valdas vis nesiryžta, jį vien nuo minties, kad paliekami vaikai, apima siaubas…“

Dievas išgirdo ir davė su kaupu
Ponia Viktorija neslepia dar visai neseniai su vyru galvojusi apie įvaikinimą. Tas noras pynėsi kartu su nenusakomu širdies troškimu daryti kitiems kažką gero. O dar ir atėjo gyvenimo tarpsnis, kai, prieš tai septyniolika metų vadovavusi nuosavai baldų prekybos įmonei, panūdo dar ir veiklos pobūdį visiškai pakeisti…
„Kaip tik tuo metu pasklido žinios apie neva auklėtojos šiuose namuose sumuštą neįgalią mergaitę, ir kažkodėl ta informacija plaukte plaukė man į rankas. O paskui perskaičiau skelbimą apie konkursą direktoriaus pareigoms užimti. Ryžausi dalyvauti ir net… įtikėjau bibline išmintimi „Prašyk, ir būsi išgirstas“. Matyt, širdyje buvo šie trys itin dideli troškimai, kad Dievulis patvarkė taip, jog dabar turiu viską vienoje vietoje, ir dar su kokiu kaupu! – džiūgauja kūdikių namų direktorė. – Prabėgo aštuoni mėnesiai, kai aš čia, o dar viskas taip jautru ir trapu. Dar dabar jaučiu, kad darbuotojams po panašių įvykių nėra lengva atkurti pasitikėjimą vienų kitais, o dar ir direktorė nauja, vadinasi, ir nauji vėjai nežinia kokie bus…
Stengiuosi, kiek įmanoma, viską tobulinti, mezgu įvairiausius reikalingus kūdikių namučiams kontaktus, net pageidavimų, nusiskundimų anoniminę dėžutę koridoriuje turime, kad, kylant kokiems klausimams ar nesklandumams, nebūtų užslėptų nuoskaudų ar nutylėjimų. Juk dėl to ne tik tarpusavio santykiai kentėtų, bet ir patys mažyliai – jie tokie jautrūs lakmuso popierėliai! Ačiū Dievui, kad turiu puikių pagalbininkių, viena jų – ilgiausiai (lygiai dvidešimt metų) čia išdirbusi ir jau dvi savaites vyriausiosios auklėtojos pareigas einanti buvusi auklėtoja Rasa.“

Glėbio stebuklai
Rasos giminėje – tiesiog dinastija moterų, dirbančių pedagoginį darbą. Sako, jai pačiai, dabar jau teisėtai vadinamai „mamų mama“, tie du dešimtmečiai prabėgo kaip viena akimirka. „Čia vaikučiai elgiasi kitaip nei eiliniame darželyje: jie labai nori tėvų, mamų. Ir būtent čia jie su auklėtojomis elgiasi kaip su tikromis mamomis (to niekada nedaro darželinukai). Prisiminkite, kaip į mamos ir kaip į auklėtojos pastabas reaguoja vaikai. Juk mama niekur nedings, visada atleis, pamyluos, jai galima ir ožį parodyti – to beveik niekada nebus bendraujant su auklėtoja… Būtent tai, tapusios kūdikėliams mamomis, ir išgyvename, – dalijasi mintimis vyriausioji auklėtoja. – Užtat sutramdyti čia neklaužadą ar verksniuką nepaprastai lengva – užtenka paimti į glėbį ir priglausti, ir toks kaip mat nurimsta, taip galėtų išsėdėti visą parą. O juk savam tai įspūdžio ilgam nedaro, tiesa?“
Ji prisimena, kaip čia atėjusi dirbti iš pradžių ne vieną ašarą išliedavo – atrodė, kad tie vaikai „nesvietiškai“ nuskriausti, visus stengdavosi apkabinti, pamyluoti, o jei dar kuris pravirkdavo, tai ir pati puldavo į ašaras… O paskui ateina pripratimas, ir vaikučių „kitoniškumo“ nebepasebi. „Kone visus savo buvusius vaikučius prisimenu, – sako Rasa. – Vieną įvaikintą mergytę (tada jai dar nebuvo trejų metukų, dabar ji – dešimties) ir dabar matau, vis pasisveikiname, ji lanko mokyklą priešais mano namų langus. Kartą ji man sako: „Prisimenu, kai lankiau darželį, tu buvai mano auklėtoja.“ O aš jai niekad ir nepasakiau, koks ten buvo „darželis“ – kam skaudinti?“
O skaudina tokius vaikelius labiausiai ne svetimi, o… savi tėvai. Ar patikėsite, kad jau nuo dvejų metukų vaikeliai išgyvena itin sunkias depresijas? Ypač tada, kai juos pasiima tėvai, o paskui grąžina: mažylis kelis mėnesius beveik nevalgo, nebendrauja, nežaidžia, blogai miega. Tuomet  padeda psichologai. Baisus dalykas jų širdelėse – pasėtas nesaugumas, nerimas…

Auksinė taisyklė
Auklėtojos, slaugytojos, auklytės dalijasi tarpusavyje savo „mamišku“ nerimu, tariasi, pasiguodžia. Bet geriausias receptas atsilaikyti prieš negandas ir jautrumą – begalinė meilė. Paskui – kantrybė iš prigimimo, gailestingumas, darbštumas. Savo pavyzdžiu užkrečia Rasa, besivadovaujanti auksine taisykle, kuri neleidžia suklysti ar neteisingai pasielgti – „Su visais kūdikėliais elkis taip, kaip elgtumeisi su savo vaiku“.  Ji jau šimtąkart pasiteisino…

Sonata Ramanauskienė, Rūtos Buzienės nuotr.