Apie mėgstamus vaidmenis, netgi gana dviprasmį profesoriaus meilužio, o svarbiausia – apie mylimus artimuosius.
Vidas Petkevičius, vienas garsaus režisierės Dalios Tamulevičiūtės dešimtuko aktorių, yra sukūręs daug įsimintinų vaidmenų Jaunimo bei kituose teatruose, o antra tiek – kino filmuose. Pastaruoju metu jis ir vėl mėgaujasi žiūrovų dėmesiu, juk kas vakarą su juo susitinkame televizijos seriale „Pamiršk mane“.
Filme profesorius Albinas Dudėnas spaudžiamas didelio rūpesčio: kas geriau, ar rūpestinga žmona, ar perpus už ją jaunesnė meilužė? Scenaristai 60-iam aktoriui pateikė rimtų erotinių išbandymų. Ko tik čia nėra – net sekso scenų su botagėliu…
Jūsų vaidmuo gan šiuolaikiškas – garbaus amžiaus vyriškis ir meilė jaunai studentei. Ar lengvai „prisimatavote“ šį vaidmenį?
Aš džiaugiausi juo, Jaunimo teatre dirbu su jaunais žmonėmis, tad netrikdo jis manęs.
O tema? Juk Jūsų namų nepalietė šiandieniniai skersvėjai – išsaugojote šeimą…
Kaip čia pasakius… Aš antrąkart vedęs, buvo nudegimų. Kurse – net dvi sutuoktinių poros: mudviejų su Kristina Kazlauskaite ir Arūno Storpirščio su Dalia Storyk. Dirbome be jokių laisvadienių, nuolatos visi kartu, o kai kartu, tai iš to paties rato ir rinkomės – nebuvo laiko kitur pasidairyti…
O juk labai svarbu kiekvienam turėti savos erdvės?
Būtina. Pirmoji santuoka gal todėl ir iširo, kad mes per daug buvome arti vienas kito: ir teatre, ir koncerte, ir namuose. O juk nuotaikų būna įvairiausių – gerų, blogų… Antrąkart jau kitaip žiūrėjau ir neprašoviau, nors visi horoskopai rėkte rėkė, kad ne, kad netinkame vienas kitam: aš esu Vėžys, Violeta – Avinas. O jau pragyvenome 33 metus drauge.
Jūsų žmona, atrodo, taip pat susijusi su teatru?
Ji dešimt metų dirbo režisieriaus asistente teatre. Šiuo metu pluša firmoje, kurioje labai praverčia vokiečių kalbos žinios (ji būtent tai ir yra studijavusi). Žmona, ačiū Dievui, turi laisvą darbo grafiką, nes tai yra jos pačios ir mano sūnėno firma. Štai slidinėjame kur nors Austrijoje, leidžiamės nuo kalno, o ji telefonu priima geras naujienas ir šaukia man, kad ką tik uždirbo tiek ir tiek…
Suspėjate su laikmečiu? Mokate gyventi čia ir dabar? Gal panašiai ir vaidmenis renkatės – imatės įvairių pasiūlymų nelaukdamas, kol likimas pakiš ypatingą?
Reikia gyventi dabar, jei lauksi rytdienos… Dar jaunystėje supratau, kad nedeginsiu savęs, tikėdamasis ypatingo vaidmens, nes galiu jo ir nesulaukti. Kiti degina: „Ak, mano vaidmuo, kaip aš norėjau šito vaidmens…“ Energija senka, o Hamleto vis nėra. Aš paprasčiau sakau: „Ateis – gerai, neateis – vadinasi, ne mano.“ Ačiū Dievui, ateidavo… Žmona stebisi: „Kaip tu nuolat „ant bangos“ su savo charakteriu…“ O mano charakteris – vėžiškas: žingsnis į priekį, du atgal (daryti ar nedaryti, eiti ar neiti). Bet kai jau įsijaučiu į vaidmenį, kai jau manimi pasitiki, oho, aš sparčiai judu į priekį, maksimaliai atiduodu save.
Kas Jums svarbiausia renkantis rolę – tema, charakteris, režisierius?

Viskas svarbu: su kuo dirbsiu (režisierius, partneriai), kokia medžiaga (scenarijus), koks kompozitorius. Sveriu – reikia man to ar ne…
Kas aktoriui svarbiausia, be ko jis negali gyventi?
Be publikos, nes pats sau nevaidins, be talento… Be daug ko. Kiltų karas, ir nevaidinčiau, niekas nevaidintų, nes reikėtų rūpintis, kaip išgyventi, kaip išmaitinti artimus žmones. Ir eičiau, kaip vaikystėje, kasti griovių, krauti vagonų… Šeima gyveno skurdžiai, tai mokinukas būdamas vasaromis uždarbiaudavau. Mano visa tėvelio pusė – broliai, seserys, tėvai – buvo ištremti, dėdę (partizaną) nušovė, o senelį dar prieš mano gimimą išvežė… Tėvelio nelietė, mat jis – geležinkelininkas.
Gal iš tėvų paveldėjote aktoriaus talentą?
Kažkada buvo madingi klojimo teatrai, ir mamai atitekdavo pirmaplaniai vaidmenys, mat buvo grakšti, patraukli moteris. Ir tėvas vaidino, tik negaudavo pagrindinių vaidmenų. Rūbus Žąslių artistams net iš Kauno dramos teatro pristatydavo, matyt, vadovė ryšį turėjo. Statydavo ji gan rimtus veikalus, mama, kiek pamenu, vaidino pagrindinį vaidmenį spektaklyje „Genovaitė“. Matyt, kažkiek tėvų entuziazmo nubyrėjo ir man. Tiesa, abu dainuodavo, ypač tėvelis galingą balsą turėjo, taip pat ir jo broliai, seserys…
Turbūt tėvelių gražūs tarpusavio santykiai, todėl ir Jūsų šeimoje šilta?
Visada jaučiau tą sakralų šeimos jausmą… Vieni kitus labai mylėjome, nuolat rinkdavomės pabūti. Visi linksmi – dainuojame, grojame. Mano žmona tai pamačiusi pasakė: „Kokia graži jūsų šeima…“ Sumažėjo šiandien giminė, iš tėvelio pusės – vienintelis brolis Tauragėje… Man pasisekė tą jausmą perkelti į savo šeimą: štai per Velykas rinkomės visi – ne tik saviškiai, bet ir vyresnėlės dukters Aistės vyro šeima, jaunėlės, Gabrielės, antroji pusė. Ypač „cementuoja“ kelionės, kurias visi mėgstame.  Štai žmona su dukterimi neseniai keliavo po Filipinus (aš tuomet dėl kojos skausmų mažiau galėjau judėti).
O ar dažnai „šeimos režisierė“ duktė Jums paskiria taip pat pagrindinę, senelio, rolę?
Būna, būna, pas mus visi laukiami, ypač septynių mėnesių anūkėlė Emilija. Ji tokia žvitri, tokia energinga, tokia įdomi… Prie stalo, žinoma, žmona vadovauja, nes ji nuostabi kulinarė. Aš vaikystėje mokėjau virti, kepti. Augome keturi vaikai ir aš, vaikėzas, septyneriais metais už save jaunesnei sesei kepdavau blynus… Beje, mūsų šeimoje vyrauja skaičius septyni: aš vyresnis už žmoną septyneriais metais, mano tėvelis – tiek pat už mamą, tarp dukterų – septynerių metų skirtumas…
Ką aktoriui duoda patirtis, juk peržiūrint seną filmą, kuriame vaidinta, norisi kažką keisti?
Bręsti, turtėji, atsiranda daugiau spalvų. Jau nebegali kuria nors viena briauna eiti, o jaunystėje varai viena linija ir, atrodo, kitaip nereikia. Iš tiesų kiekvienas personažas pakankamai turtingas. Matau, reikėtų tam tikrų akcentų vaidinant vieną ar kitą sceną…
Kokie vaidmenys Jums ypatingi? Ar sutampa Jūsų paties ir teatro kritikų vertinimai?
Kartais nesutampa. Nepelnytai buvo nustumtas televizinis spektaklis „Mesjė“ (1986 m). Jame – vienas geresnių mano vaidmenų. Gal todėl, kad tie metai kitais vaidmenimis buvo derlingi – ir Eimunto Nekrošiaus „Dėdė Vania“, ir Rusijoje „Slaptasis farvateris“, kuris liko aukso fonde… O spektaklis „Mesjė“ režisieriaus Michailo Jevdokimovo dėka buvo toks žaismingas, toks prancūziškas… Sykį, kai grįždamas namo užsinorėjau alaus (tai man buvo netikėta) ir priėjau prie kiosko, ten sėdėjęs vaikinukas šūktelėjo: „Jūs – mesjė! Kaip man jūs patikote…“ Man tai buvo pats didžiausias komplimentas. Vadinasi, žmonės pastebėjo šį darbą.
„Dėdė Vania“ – taip pat neginčytinai svarbus vaidmuo?
Svarbus ir sunkus. Iš pradžių, maniau, neištempsiu – plyš širdis ar kažkas kita atsitiks. Buvau pasiekęs tokią kulminaciją – susitvenkė, rodos, visos emocijos, visos fizinės jėgos, plūdo tokia stipri energija, kad, rodos, prisiliesiu prie ko nors ir lyg elektra nukrėsiu… Kišdavau rankas po tekančiu vandeniu, kad bent šiek tiek tą įtampą sutramdyčiau. O po to jausdavausi kaip skuduras.
Gal todėl „Dėdė Vania“, „Pirosmanis“, kiti to meto kūriniai turėjo nepaprastą tylos aurą? Ar šiandien įmanomas spektaklis, panašus į „Pirosmanį“?
Jaunas žiūrovas šiandien kitoks. Užsikrėtęs amerikietiškų filmų, kuriuose vyrauja, atsiprašau, žodžių triedalas, bacila: plepa ir plepa, nors viskas ir taip aišku. Dabar žodžio svarba primiršta, o juk jame slypi tokia jėga… Filme „Moteris ir keturi jos vyrai“ taip pat buvo daug tylos, nes Vytautas Žalakevičius jautė, kad žodžiais nevalia švaistytis. Yra tokia scena – žuvies gaudymas kambaryje. Scenarijuje buvo parašyti vieni žodžiai, bet įgarsinant filmą Vytautas staiga juos pakeitė nauju trumpu tekstu. Kontrasto principas pasiteisino: atrodo, viena darai, o kalbi visai ką kita – tokia erdvė atsivėrė…
Esate paminėjęs, kad muzika Jūsų gyvenime gal net svarbesnė už aktorystę. Ar tai tiesa?
Dar pirmame kurse aš sukūriau grupę „Kraidoks“ (lietuviškai tai reiškė Kaišiadorių kultūros namų estradinis ansamblis). Bet D.Tamulevičiūtė buvo griežta: rinkis – muzika ar teatras. Pasirinkau teatrą, bet vis viena parašiau muziką spektakliui „Bebenčiukas“, sudainavau roko operoje „Jėzus Kristus superžvaigždė“. Buvau pirmasis Jėzus Europos scenoje ir antrasis – pasaulio scenoje. Autorių, Kęstutį Antanėlį, ilgai paskui tąsė saugumas, mane, ko gero, užtarė kuratorė, tačiau po šio vaidmens aš ilgam tapau „nevyjiezdnoj“ – manęs neišleido į jokią užsienio šalį, net į Lenkiją…
O vėliau muzikuodavote drauge su dukterimis?
Daugiausiai esame dainavę su Aiste. Gabrielė taip pat debiutavo su dainuojamosios poezijos grupe „Čia gimę“. Gaila, bet jie išsiskirstė. 2008 metai šioje srityje buvo ypač sėkmingi Aistei – ji per televizijos projektą drauge su Donatu Montvydu laimėjo didįjį prizą…
Turbūt savo dukterims esate didelis autoritetas…
Manau, kad taip, mes dažnai pasitariame. Jos teatre išaugusios, taigi turi išlavintą uoslę, atskiria pelus nuo grūdų. Aistę į teatrą nešiojausi nuo šešių mėnesių, Gabrielė atėjo vėliau, jau pradėjusi kalbėti ir labai išsigando Piterio Peno. Mat norint patekti į mano grimavimosi kambarį reikia praeiti pro sceną. Aš ją nešu, o ji ir sako: „Tėveli, tu čia manęs nepratink…“ Aš nepratinau nė vienos, visada sakiau, kad vyrams teatre lengviau, moterims – sunkiau, mažiau vaidmenų ir daug emocijų… Abi yra gabios, abi yra lankiusios teatro klasę, nors, aišku, ir skirtingos. Gabrielė santūresnė, bet labai įdomi, o Aistė labai pagavi. Nedrausčiau joms filmuotis, mat kuriant filmą labai tiksliai veda režisierius: kaip, kur atsistoti, pasisukti, kokią emociją perteikti. Čia net iš netalentingo galima padaryti žvaigždę, teatre to nepadarysi…
Virginija Barštytė