Keistuolių teatro aktorius pripažįsta, kad ir vaikams vaidinti, ir juos auginti nelengva. Štai juodu su žmona nusprendė, jog bus lengviau auginti vaikus, tarp kurių nedidelis amžiaus skirtumas, bet paskui pasirodė, kad tai anaiptol nėra lengva. Vis dėlto jis labiau pavargsta ne nuo vaikų, o nuo suaugusiųjų…

Paties Daliaus vaikystė pralėkė Varėnoje. Jo tėvai nuolat būdavo užsiėmę, tad jis daug laiko leisdavo pas močiutę, gyvenusią miesto pakraštyje prie miško. Dėl to jo vaikystė praėjo, galima sakyti, stebuklingai – su vabalais, medžiais ir akmenimis. Turbūt dėl to jam ir šiandien labai patinka gamta. Vaikams, Daliaus manymu, daug geriau augti tokiame mieste kaip Varėna, o ne kaip Vilnius. Rodos, jeigu būtų galimybė, šiandien pat viską mestų ir kraustytųsi su šeima į kaimą. Bet  mėgstamos profesijos ir darbo atsisakyti nenorėtų.

Gyvenimas yra tai, kas vyksta dabar
Dalius, augdamas Varėnoje, neturėjo galimybių lankytis teatre, bet tai netrukdė jam vaidinti pačiam. Jo karjera prasidėjo dar trečioje klasėje, kai būdamas stovykloje suvaidino spektakliuke Žemaitės kūrinio motyvais. Jį paskui parodė ir aplinkiniuose kaimuose. Vėliau lankė dramos būrelį kultūros namuose, tačiau aktoriaus specialybę nusprendė pasirinkti tik baigęs vidurinę mokyklą.
Dalius pasakoja: „Nemoku protingai mąstyti apie ateitį. Dar nutuokiu, kas bus po kokių metų, o kas bus po penkerių ar dešimties – visiškai negalvoju. Sakoma, kad žmogus planuoja, o Dievas juokiasi, ir man ši taisyklė visuomet pasiteisindavo, kai vis dėlto nusiteikdavau šį tą susiplanuoti. Taigi gyvenu čia ir dabar, nes gyvendamas ateitimi neturi dabarties, o gyvendamas praeitimi neturėtum nei dabarties, nei ateities.“
Kai baigus mokyklą nežinančiam ko imtis Daliui draugas pasakė, kad Vilniuje Keistuolių teatras renka aktorių kursą, šis nusprendė pamėginti. Pasisekė. Dabar dar vaidina ir „Domino“ teatre, dalyvauja kitokiuose projektuose, bet Keistuolių teatras – tikrieji jo namai.
Labiau Dalius džiaugiasi sulaukęs siūlymo vaidinti spektaklyje, skirtame vaikams, o ne suaugusiesiems. Mažiesiems vaidinti smagiau. Suaugusieji paplos bent iš mandagumo, o vaikai to nedarys. Užtat kaskart jiems pasirodydamas pasitikrini, ką sugebi.
Dalius pabrėžia, kad nors daugelis vaikams skirtų spektaklių trunka apie valandą, o suaugusiųjų būna du triskart ilgesni, vaikams vaidinti nėra paprasčiau. Suaugusiųjų spektakliuose aktoriai paprastai pasirodo scenoje kurį laiką ir išeina, o vaikiškuose dažnai nuo pradžios iki galo būna matomi ir aktyviai juda, kalba, dainuoja, stengdamiesi išlaikyti vaikų dėmesį.

Dukros labai skirtingos
Pirmai Daliaus dukrytei Mortai beveik ketveri, o antrai Marijai liepą sueis dveji. Pirmajai vardą išrinko tėtė, antrajai – mama Lina, o tėtis jos pasirinkimu liko patenkintas. Tiesa, antrą dukrytę, kol ji dar nebuvo gimusi, abu kurį laiką vadino Adele, bet jai gimus mama susigriebė: „Kokia Adelė, čia Marija.“
Apie tai, kad būtų buvę gerai susilaukti berniuko, aktorius nė negalvoja, nes tai nieko nepakeistų. Tikrai smagu ir taip, kaip dabar yra. Tik kartais būna nelengva.
Pirma dukrytė buvo ilgai laukta, bet gana netikėta. Antroji buvo planuota sąmoningiau, nes žmona sumanė, kad bus lengviau, jei netrukus gimus pirmam vaikui gims ir antras – bus galima abu užauginti iškart.
„Bet pasirodė, kad taip tikrai nėra lengviau, – nusijuokia Dalius. – Pirma dukrytė buvo rami ir neįnoringa, todėl atrodė, kad visi vaikai yra tokie. Bet gimus antrajai pamatėme, kad vienoje šeimoje gali būti visiškai skirtingi vaikai. Marija nuo pat gimimo rodo ne pačias geriausias charakterio savybes, garsiai reiškia savo emocijas ir yra labai pasiutusi.“

Kartais pasiskųsti sveika
Į klausimą: „Koks jūs tėtis?“ Dalius atsako: „Blogas. Taip nutinka todėl, kad mano profesija nedėkinga. Būna dienų, kai į darbą išeinu, kai jos dar miega, ir grįžtu, kai jos jau miega.“ Nors kartais jis atsikėlęs dukrytėms verda košę, tada visi kartu pusryčiauja – tai ir būna viena gražiųjų gyvenimo akimirkų.
Aktorius dažniausiai iš karto sutinka su visais naujais darbo pasiūlymais, bet paskui pasigaili, nes dėl didelio darbo krūvio kenčia šeima ir sveikata. „Bet nepajėgiu jokio pasiūlymo atsisakyti, nes man viskas įdomu, viską noriu išbandyti – gal todėl, kad ir pats nesu praradęs vaikiškumo“, – svarsto. Tiesa, kartais apskritai ima gailėtis, kam rinkosi aktoriaus profesiją, bet labai retai ir trumpai. Kaip pats pastebi, turbūt visiems žmonėms kartais kyla noras pasiskųsti savo gyvenimu.
Jo dukrytėms labai smagu eiti į Keistuolių teatrą ir žiūrėti vaikiškus spektaklius, kuriuose vaidina tėtis – nors daugelį jų mačiusios ne po vieną kartą, bet nori sugrįžti vėl. Sykį Morta kaimyno paklausė: „Kur jūsų darbas, ką jūs vaidinate?“, įsivaizduodama, kad visi suaugusieji užsiima panašia veikla.
Į teatrą mergaitės pirmą kartą keliavo neturėdamos nė metukų. Daugelis Keistuolių teatro spektaklių dėl muzikos ir šokių įtinka ir visai mažiems žiūrovams, nors šiaip aktoriai nesistengia jiems pataikauti. Apskritai, Daliaus pastebėjimu, vaikams patinka, kai jie ne kalbinami žodeliais „mažuliuk, pupuliuk“, o su jais bendraujama normaliai kaip su rimtais žmonėmis.
Kadangi aktoriai kuria tai, kas ir jiems patiems patinka, vaikiški Keistuolių teatro spektakliai paprastai patinka ir tėvams. Į dabar jau neberodomą vaidinimą „Jonas kareivis“ ateidavo suaugusiųjų ir be vaikų. Tiesa, neretai į teatrą ateina dėdžių ir tetų, kurių poza byloja: „Savo vaiką atvedžiau, kur priklauso, bet aš čia niekuo dėtas.“ Tačiau aktoriai išsireikalauja ir tokių žmonių dėmesio.

Šventas laikas – 20.30 val.
Dar viena Daliaus mėgstama veikla – animacinių filmukų garsinimas. Šio „keistuolio“ balsas tinka ryškiems, charakteringiems personažams, kuriuos įgarsinti tikrai įdomu.
Būna ir taip, kad Dalius nueina į kino teatrą žiūrėti filmuko, prie kurio įgarsinimo pats prisidėjo, ir smalsiai stebi, kaip kiti žiūrovai reaguoja į jo personažo šneką. Pats savo darbus linkęs kritikuoti, bet juk taip smagu pamatyti, kad kitiems jie patinka… Pašnekovo tikinimu, daugeliui aktorių reikia, jog bent kartais kas nors paglostytų savimeilę, nes kad ir kokį vaidmenį imtumeisi kurti, niekada nežinai, ar gerai pavyks.
Kultinis šiuolaikinis filmas Daliui, be jokios abejonės, yra „Šrekas“ (pats jame yra įgarsinęs keletą nepagrindinių personažų). Aktoriui buvo liūdna sužinoti, kad daugiau šio filmo tęsinių nebebus, nors supranta, jog filmo kūrėjams nereikia pernelyg išsiplėsti. Jaučia nostalgiją ir seniems rusiškiems filmukams – juk visą vaikystę buvo aišku, kad 20.30 val. yra šventas laikas, kai reikia grįžti namo ir žiūrėti „Labanakt, vaikučiai“. Apskritai Daliui kartais pažiūrėti kokį gerą animacinį filmą smagiau nei skirtą suaugusiesiems.
Turėdamas laisvą valandėlę su vyresniąja dukra mėgsta užsiimti dėlionėmis. Prisipažįsta, kad dėlionės patinka ir jam – būna, laukia, kol dukrelė ras detalei reikiamą vietą, bet nagai niežti, kaip norėtų kibutį įdėti pats. Netgi pagalvoja, kad būtų smagu įsigyti kokių 1500 kibučių dėlionę ir atsigriebti.
Vasarą aktorius turėtų būti laisvesnis, tad, jeigu pasiseks, su šeima keliaus į namus Žilinų kaime Varėnos rajone ir smagiai kartu ten leis laiką. Sodybą tam ir įsigijo, kad vaikai pamatytų, jog gyvenimas gali būti visai kitoks nei mieste – be kompiuterio ir televizoriaus, užtat su tikru medumi, pienu ir mišku.

Auklėjimas pokalbiais ir gyvūnais
Dalius stengiasi dukrų nelepinti ir visuomet joms būti teisingas. O tai nėra lengva – mergaitės nuolat pešasi. Peštynes pradėti ypač mėgsta nenuorama Marija, bet būna ir taip, kad ją nuskriaudžia vyresnėlė Morta. Kartais, kai tenka aiškintis su mergaitėmis, kas ir kodėl nutiko, tėčiui net širdį suspaudžia. Pavyzdžiui, kai didžioji kruopščiai dėlioja dėlionę, o mažoji ateina ir taip pat kruopščiai, po vieną detalę, ją išardo, nes jai tai atrodo prasminga… Panašiais momentais tėtis ramina save, kad tokie nesutarimai vaikus veda į brandą.
Jis stengiasi kuo daugiau su mergytėmis šnekėtis – juk būtent draugiški pokalbiai padeda vaikams susivokti aplinkoje ir užaugti gerais žmonėmis. Tik štai mažoji išmoko rodyti liežuvį ir į visus argumentus, kurie jai nepriimtini, liežuviu ir atsako.
Savotiškai prie mergyčių auklėjimo prisideda  Skamarakų namuose gyvenantys šuo Lordi ir katinas Mukas. Suprantama, tarp vaikų ir gyvūnų būna konfliktų, kuriuos tenka spręsti aiškinantis, kas kaltas: ar vaikas, numetęs sausainį ant žemės, ar šuo, tą sausainį pagriebęs jam iš rankos… Bet Dalius įsitikinęs, kad vaikams greta gyvūnų augti naudinga – keturkojai padeda jiems šį tą suprasti apie gyvenimą. Tėvams labai palengvėjo išsiaiškinus, kad dukros nėra alergiškos gyvūnams, taigi jie nėra kalti dėl dažnų mergyčių ligų (neseniai vyresnioji dėl jų maratono net du mėnesius iš eilės nelankė darželio).

Geri žodžiai mamai ir žmonai
Savo mamai jis jaučiasi už daug ką dėkingas. Ypač vyrams norėtų patarti nė nelaukiant kokios nors šventės pasakyti savo mamai, kad ją myli. Nereikia bijoti, kad tai sentimentalu ar nevyriška. Po tokių žodžių bus geriau ne tik mamai, bet ir pačiam. Juk, pašnekovo pastebėjimu, žmogus, pagalvodamas apie savo mamą, pasidaro šiek tiek geresnis.
Gerų žodžių nusipelno ir žmona Lina, kuri rūpinasi dviem padaužomis ir jau šią vasarą turėtų grįžti į darbą, kuris, beje, taip pat nelengvas. Lina dirba slaugytoja ir asistuoja gydytojams, operuojantiems vaikų širdeles, tad jos darbas emociškai sunkus.
Dalius neabejoja, kad apkritai šeimoje moteriai daug sunkiau nei vyrui. Būtent nuo mamos labiausiai priklauso, kokie bus pirmieji – patys svarbiausi vaiko gyvenimo metai. Juk būna situacijų, kai tėtis niekuo negali padėti, kad ir kaip norėtų… Tik vaikams paaugus tėvai tampa lygiaverčiai.
Gintarė Kairytė