Profesorius nelaiko savęs kirviu ir netiki, kad yra sėkmės džentelmenas, tad koks gi jis?

Alfredas Bumblauskas – Lietuvos istorikas, profesorius, Vilniaus universiteto dėstytojas, televizijos laidų vedėjas ir autorius – plačiajai auditorijai bene geriausiai žinomas kaip LRT laidos „Lyderiai“ vedėjas.
Šiandien ši laida, jo paties siūlymu, perkrikštyta į „Žinių riterius ir damas“, mat keičiasi laidos specifika – jaunieji žaidėjai kausis individualiai, ne komandomis. Kita naujovė – šalia charizmatiškojo profesoriaus atsidurs žavi aktorė Jurgita Jurkutė.

Trumpai…
*Rytais A.Bumblauskas, sesers pamokytas, geria ne kavą, o tirpsmo vandenį su citrina (iš atitirpinto ledo) ir valgo mažus pusryčius.
*Yra užkietėjęs teatralas. Visą gyvenimą – nuo Telšių Žemaitės teatro vaikų studijos iki paties sukurto „Langų“ teatro universiteto istorijos fakultete – vaidino karalius. Ypač jam patiko vaidinti absurdo karalių Ūbą Alfredo Jarry istorinėje absurdo komedijoje „Karalius Ūbas“. Šią pjesę padaužos teatralai sukergdavo su Juozo Grušo „Barbora Radvilaite“, reikalaudami Lietuvai neprigulmybės. KGB labai domėjosi šiuo teatru ir artistais…
*Nuoširdžiai tikina, kad jaunimas emigruoja pirmiausia todėl, kad esame kvailysčių šalis. Jei būtų jaunas, gal ir jis pamojuotų Lietuvai. Ne dėl pinigų, bet kad „čia šlykštu, per daug kvailių“.

Daugumai judviejų su Jurgita duetas netikėtas, tačiau ne Jums, tiesa?
O, Bumblauskas vienas nepavežtų laidos, kuri bus rodoma šeštadieniais, iškart po „Panoramos“, pačiu žiūrimiausiu metu – toks svoris… Jurgita savaime traukia akį, ir tai laidai didžiulis pliusas. Pabendravau su ja – sumani. Protas ir grožis netrukdo vienas kitam. Lietuvoje daug gražuolių, bet daugiau plaštakių…

Gal pasirodžius Jūsų laidai taps madinga mokytis?
Duok Dieve. Mažas postūmis gal ir yra. Svarbu tai, kad laida kuriama LTV, patrauklia forma, galima net nesekti minties, tiesiog įsijungi ir žiūri. Kadangi žaidimas susijęs su žiniomis, tai nėra vien popsas, todėl nesibodžiu šiuo darbu. Pagaliau tai savotiškas mano ankstesnių laidų tęsinys, kurias vadinu intelektualinių mažumų laidomis. Nemanau, kad daug kas gilindavosi į „Būtovės slėpinius“ ar, juo labiau, į „Amžių šešėlius“, rodytus per LTV2.

Jums netrūksta charizmatiškumo…
Nelabai žinau, kas tai. Gal svarbiau paprastos savybės: būk savimi, turėk humoro jausmą, nesipūsk, nevaidink. Bendrauk šiltai, šypsokis.

O ar nesate arogantiškas, kaip tikina Jūsų oponentai?
Nemanau, kad esu arogantiškas, nebent su kvailiais, o jų yra daug. Man reikia daug krapyti ant galvos, kad netekčiau kantrybės, tik tuomet sprogstu, pasakau, kas yra kas arba neišsakęs nutraukiu santykius.

Ar tas pats galioja ir bendraujant su moterimis?
Nežinau, moterys – kitas pasaulis. Darbe gal galioja tas pats, o asmeniniame gyvenime… Metams bėgant tampi pakantesnis, bent jau suvoki, kad gerokai klydai.

Ar prisipažįstate turįs neginčijamų autoritetų?
Man nuskilo, gal kad turiu nuojautą – dar besimokydamas vienuoliktoje klasėje žinojau, kad geriausias mokslininkas yra Edvardas Gudavičius, o dailininkas – Petras Repšys. Ir dabar jie man yra patys didžiausi autoritetai. Tiesa, dar Sigito Gedos ir Tomo Venclovos poezija, kuria žavėjausi vidurinėje mokykloje. Vėliau Tomo publicistika. Nežinau, kodėl taip anksti susidėliojau autoritetus, šeimoje tokių idėjų negirdėjau, nes mano tėvai paprasti darbininkai. Nebent galėjo paveikti vokiečių kalbos mokytoja, kuri nuomojosi pas tėvus kambarį ir nuo šeštos klasės mokė mane matematikos.

O kas iš moterų?..
Sunkus klausimas. Moteris reikia mylėti, o ne autoritetų tarp jų ieškoti. Buvau kažkada vedęs, išsiskyriau.

Kas Jums skaudžiausia šios dienos istorijoje?
Isteriškumas dėl pagonybės. Kažkada pats buvau pakvaišęs – gyvenau pagoniškomis idėjomis. Lyg knygnešys Algirdą Greimą kopijavau ir dalijau tų dienų bendraminčiams, bet E.Gudavičius mane perlaužė. Ilgų pasivaikščiojimų nuo centro iki Viršuliškių metu. Sušaldavau rankas ir kojas, bet išsiaiškinau visus klausimus, susijusius ne tik su pagonybe. Vėliau iš tų pasivaikščiojimų gimė televizijos laidos.

Ar vienu sakiniu galite paneigti pagonybę?
Beraštė kultūra, ir tiek. Pripažįstu, tai yra mūsų pamatas, mūsų tapatybės dalis. Simonas Daukantas ir Jonas Basanavičius ne šiaip sau ant mūsų banknotų, pagonybės idėjų tais laikais labai reikėjo, nes kaip kitaip tauta būtų galėjusi atgimti, išsivaduoti iš lenkiškos lenkiakalbės kultūros vyravimo? Bet dabartiniai epigonai lyg papūgos kartoja šimto metų senumo tezes, kai epocha iš esmės pasikeitusi. Seime jų procentas nedidelis, tačiau viešoje erdvėje pilna. Internetiniai puslapiai lenktyniauja, kas sugalvos taiklesnį antieuropinį šūkį, politikai taip pat lenktyniauja… Visuotinė isterija!

Jei turėtumėte karališką galią keisti, nuo ko pradėtumėte?
Tektų įkurti karalystę. Kodėl gi ne? Dabar pas mus ne tiek demokratija, kiek ochlokratija (Aristotelio terminas) – minios valdžia, demokratijos išvirkščioji pusė. Monarchija, žinoma, irgi gali būti despotiška…

O kuo labiausiai pasidžiaugiate? Vaikais?
Dukra Jogailė Austrijoje, Grace tapo beveik modeliu – demonstruoja liaudies kostiumus. Ten ji baigė vadinamąsias lyčių studijas („Gender Studies“). Tiesa, abejoju, ar apsigins magistrinį darbą, nes neturi motyvacijos. Labai jau pasinešusi į savo hobį – kizombą (Angolos tango). Ji tapo pagrindine šio šokio  pamokų organizatore Grace. Deja, iš to pinigų neužsidirba, ir aš turiu nuolat remti tuos Vakarus… Paradoksas.
Sūnus Mangirdas šiuo metu rašo disertaciją. Mudviejų ta pati specialybė, tad nori nenori padedu, juk tame pačiame lauke dirbame. Temą „Žemaičių krikštas“ aš jam įsūdžiau, mat jis buvo bepradedąs pernelyg manieringai į tikėjimą eiti… Pasakiau: rašyk darbus ta tema, atšalsi. Šiek tiek atšalo. Kritika, abejonė, svarstymas – čia mokslininko esmė, o ne deginimasis iki fanatizmo.

Ar sūnus paveldėjo Jūsų energiją, apsukrumą?
Priešingai – jis tylenis. Kaip partizanas, žodžio neištars. Į mano tėvą atsigimęs, o aš – į motiną. Kaip žemaičiai sako, patrakęs.

Vaikai, turbūt, neskuba kurti šeimų?
Sūnus turi draugę, o Jogailė labai skubėjo su ta šeima, turėjo draugą, bet nusvilo nagus. Kas šalia jos dabar, nežinau, nesigiria. Anūkų nė vienas nepadovanojo, bet aš dėl to nesikremtu, neskubinu. Ne, Jogailė tikrai negrįš į Lietuvą, ji jau integravosi svetur. Laisvai šneka vokiškai, angliškai. Pasaulio žmogus – su ta kizomba važinėja po visą pasaulį, draugų – nuo Indonezijos iki Meksikos.

O Jūsų paties asmeninis gyvenimas stabilus?
Nežinau, ką atsakyti… Ar prisirišu? Prie draugų – taip, o prie draugių… Gal kažkiek taip pat. Kai viena draugė suspendavo mūsų santykius, liūdėjau, tikrai. Iš to mokausi, kad geriau neprisirišti…

Ar Jūsų partnerė būtinai turi būti intelektuali?
Nereikalauju iš kito to, ką pats žinau. Bet kartais malonu, kad ji nutuokia, ką aš veikiu.

Ar jūs, kaip dėstytojas – kirvis?
Buvau. Mat kuo jaunesnis, tuo kvailesnis. Bet nelaikiau savęs kirviu. Mitologijoje yra Dievas ir Velnias. Dievas išleidžia įsakymus, tu juos vykdai ir gauni išganymą. Velnias įsakymų neleidžia, tu jį arba permaldauji, arba ne. Štai kas yra kirvis. Šiuo požiūriu aš nesu velnias. Nors ir reikalauju, bet jei studentas vykdo mano priesakus, tampa išganytas – išlaiko egzaminą. Žurnalistai – Audrius Siaurusevičius, Edita Mildažytė, Audrius Matonis ir daug kitų šiandien garsių žmonių – mano buvę studentai. Jie iki šiol prisimena seminarus apie baudžiavos įsigalėjimą, nes ne iš karto gavo įskaitas. Atrodo, nepyksta. Šiandien susitinkame toje pačioje erdvėje – pasijuokiame.

Ar laikote save sėkmės džentelmenu?
Velniai žino, kartais jaučiuosi nenusisekęs, o kartais – sėkmingas…

Labiau optimistas ar pesimistas?
Turbūt priklauso nuo kojos, kuria išlipu. Būna, aplink juoda, bet susipurtau – juk viskas gerai…

Šitiek daug nuopelnų, apdovanojimų, žodžiu, jokios skolos Lietuvai, tiesa?
Kabinėjuosi prie savęs dirbdamas, vis atrodo, kad kažko nepadariau, gal esu tinginys, gal reikėjo labiau stengtis… Bet ir vėl, ar kam nors viso to reikia?  Galvoje daug idėjų, tie projektai savaime ateina: kartu su sūnumi rengiame vadovėlį penktokams, netruks pasirodys gražiai iliustruota kazokijos knyga, nes kazokai – tai ne kas kita, o Vytauto pasieniečiai. Yra ir kitų leidinių, kurie laukia savo eilės.

Jei tapytumėte Lietuvą šiandien, kokia ji būtų?
Stebuklų esama. Štai mūsų Rūta Meilutytė pasaulio čempionate stovi ant aukščiausios pakylos, už jos pečių kyla Lietuvos trispalvė, o šalia, žemėliau – Rusijos vėliava, argi ne stebuklas? Dar labai džiugu matyti gausybę puikiai išleistų knygų. Apmaudu tik, kad neišnaudojame savo šanso – estai turi savo ateitį, o mes – abejoju. Nėra lyderių, strategijų, naujų idėjų…

Ar nepraradote ryšio su gimtaisiais Telšiais?
Kartais manieringai pagalvoju: kai numirsiu, norėčiau kad pelenus išbarstytų jaunystės ežere. Tai Ilgis (šalia Germanto), kurį dažnai aplankau. Net šią vasarą. Diena nuostabi – saulė, aš vienas, niekur neskubu, sėdžiu su knyga prie savo ežero ir mėgaujuosi: štai dabar esu laimingas. Net įdegiau veidą, nes be skrybėlės. O kokią nuostabią knygą skaičiau – Y.Slezkino „Žydų šimtmetis“. Žemaitija mane visada traukia, tai egzotiškiausias Lietuvos kraštas, mat žemaičiai tik XVI–XVII a. sandūroje įsisavino krikščionybę, ir tai tik išoriškai. Čia dar daug pagoniškumo esama, taigi susimąstau, ar galima tai keikti, juk pagonybė – esminė mūsų tapatybės dalis.

Virginija Barštytė