Ją sušaudė 1917 m. spalio 17 dieną. Šiam įvykiui ji pasirengė kruopščiai – ilgas juodas aksominis paltas, elegantiška juoda skrybėlaitė, prašmatniais kvepalais kvepiančios juodos pirštinės. Ryškiai pasidažiusi lūpas, ji išdidžiai tarė: „Aš pasirengusi.“ Į bausmės vykdymo vietą, į savo mirtį ji žengė lengva šokėjos eisena – kaip kažkada į sceną.

Prieš nuaidint šūviams, nusiplėšė nuo akių raištį ir nusiuntė bausmės vykdytojų komandai oro bučinį.

Karininko žmona

Margaretha Geertruida Zelle (Margareta Gertrūda Zelė) gimė 1876 m. Olandijoje. Ji nebuvo gražuolė, bet turėjo ryškią išvaizdą ir patrakėlės charakterį. Tėvas nepajėgė susitvarkyti su dukterimi-nenuorama ir išsiuntė ją į Gagą savo broliui prižiūrėti. Tačiau Margaretha sugalvojo, kaip atsikratyti įgrisusios globos – ji ėmė skaityti vedybinius skelbimus.
Greitai jos gyvenime atsirado Rudolphas MacLeodas (Rudolfas Makloidas), olandų karininkas, kuris už Margarethą buvo vyresnis 20 metų. Jo charakteris –  visada bloga įtariančio ir agresyvaus bambeklio. Bet Margarethos tikslas buvo kuo greičiau ištrūkti iš griežto dėdės letenų, todėl ji neužtruko tapti karininko žmona. Teko kuriam laikui susitaikyti su karštligišku vyro pavydu, su jo, švelniai tariant, taupumu – nė vienos suknelės žmonai nebuvo galima užsisakyti nekilus skandalui.

Aušros akis

Gimus sūnui šeima išvyksta į Javą. Ten mažylis miršta taip niekad ir neišaiškintomis aplinkybėmis. Margaretha nusprendžia išsiskirti su vyru ir bėgti nuo jo į Europą, bet šis reikalauja, kad mažoji dukra, gimusi čia – Javoje, liktų su juo. Taigi pasisamdo advokatą ir laimi bylą. Margaretha dar bandė pavogti dukrą, bet jai nepavyko…
Ji išvyko į Paryžių. Moteris nebuvo įgijusi profesijos ir ne ką mokėjo veikti. Vienintelis dalykas, kurį turėjo – patrauklią išvaizdą ir drąsą. Taigi kurį laiką padirbėjo pozuotoja, o vėliau įsidarbino cirke pas Molier (Moljė). Būtent jis paskatino Margarethą išbandyti egzotinius Rytų šokius.
1905 m. sausį įvyko rafinuotos šokėjos ledi Maklid debiutas. „Le courrier francais“ laikraštis rašė, kad „nė nejudėdama ji žavi, o kai šoka, tai tiesiog užburia žiūrovus“.
Margarethos gerbėjas ponas Gimier (Gimjė) buvo žymus verslininkas ir karštligiškas menų gerbėjas, įkūręs Rytų menų muziejų. Jis užsidegė nauja idėja – surengti mylimos šokėjos pasirodymą pačiame muziejuje. Tai jis sugalvojo Margarethai slapyvardį Mata Hari, išvertus iš indoneziečių kalbos reiškiantį „Aušros akis“.
1905 m. kovo 13 diena laikoma šokėjos Matos Hari gimtadieniu. Į jos pasirodymą atėjo Paryžiaus grietinėlė, Japonijos ir Vokietijos ambasadoriai. Visi plojo moteriai, pasidabinusiai prabangiu rytietišku apdaru, kurį ji šokdama po truputį nusimesdavo, kol likdavo vien tik su tviskiais vėriniais, karoliais ir apyrankėmis. Laikraštis „La presse“ rašė: „Mata Hari veikia mus ne tik kojų, rankų, akių, lūpų judesiais. Nesuvaržyta rūbų ji žavi viso savo kūno žaismingumu“. Pati Mata Hari yra prisipažinusi: „Niekad nemokėjau šokti. O jei žmonės ateina į mano pasirodymus, tai tik dėl to, kad pirmoji išdrįsau apsinuoginti prieš juos“.
Paryžius gulėjo po jos kojomis! Ji daug gastroliavo, jos menu žavėjosi Madridas, Monte Karlas, Viena… Netrukus tapo madingi rytietiški muzika, rūbai, aromatai. Buvo leidžiami atvirukai, sausainiai ir cigaretės su garsios olandės, kuri tapo viena geriausiai apmokamų šokėjų, atvaizdu.

To negali būti!
Viskas buvo kaip pasakoje. Bet visos pasakos baigiasi. Pasklido gandai, kad Mata Hari – ne profesionali šokėja, o apsišaukėlė. Taigi į sceną atėjo jaunesnės ir profesionaliai apmokytos šokėjos. Uždarbio laukti nebuvo iš kur, o pereiti iš laimėtojų į pralaimėjusių gretas buvo be galo sunku…
Kai prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, Mata Hari gyveno Berlyne. Ji veržėsi ištrūkti iš Vokietijos, bet neturėjo teisės išvykti – kaip ir visus užsieniečius, ją įtarė šnipinėjimu. Po daugelio prašymų ją vis dėlto išleido iš Vokietijos, tad ji išvyko į Olandiją. Pavargusi nuo nusivylimų ir gresiančio skurdo, Mata Hari atsitiktinai susipažino su ponu Verflianu, kuris suvaidino reikšmingą vaidmenį jos gyvenime: palaikė ją dvasiškai ir materialiai. Per jį Mata Hari susipažino su konsulu Karlu Krameriu, kuris buvo ir oficialios vokiečių informacinės tarnybos Amsterdame vadas.
1905 m. rudenį vokiečių slaptoji tarnyba užverbavo Mata Hari. Baimindamasi skurdo šokėja sutiko. Tačiau šnipinėjimas nebuvo jos arkliukas, todėl ataskaitas ji rašydavo išgalvotas, daugiau dėl vaizdo. Be to, tuo metu ji karštai įsimylėjo rusų kilmės lakūną, tarnavusį prancūzų aviacijoje – Vadimą Maslovą. Anuomet jai buvo vos per 40, jam – truputį per 20. Kažkada praradusi sūnų Mata Hari įsisuko į jausmų sūkurį, o su jos beprotiška aistra maišėsi ir motiniški jausmai.
Juodu nusprendė susituokti, tačiau V.Maslovas buvo išsiųstas į frontą ir sužeistas. Vadimas prarado akį ir gulėjo karo ligoninėje. Mata Hari maldavo prancūzų valdžią leisti ją pas mylimąjį. Prancūzai iškėlė sąlygą: įleis, jei ji sutiks rinkti slaptus duomenis iš vokiečių. Dėl savo meilės moteris buvo pasiryžusi viskam. Tad dabar slaptuose sąrašuose ji – ir prancūzų agentė. Duomenų Mata Hari turėjo negausiai, bet daug fantazavo. Jos tikslas buvo Vadimas, juodu norėjo išvykti kuo toliau nuo visų  šnipinėjimų ir karo…
Galbūt viskas ir būtų pavykę, jei ne vieno karininko pranešimas, kad Mata Hari – priešininkų šnipė. Ją areštavo 1917 m. vasario 13 dieną. Bylos svarstymas prasidėjo liepos 24-ąją ir tęsėsi vieną dieną. Prisiekusiųjų teismas M.G.Zelle paskelbė mirties nuosprendį. „Tai neįmanoma!“ – sušuko nuteistoji. Advokatas netrukus pateikė prašymą pasigailėti, tačiau jis buvo atmestas.
Iki paskutinių sekundžių Mata Hari buvo tikra, kad jai negali atsitikti nieko blogo, nes ji dievinama vyrų, be to, niekuo nenusikaltusi. Na, nebent tik tuo, kad pirmą kartą gyvenime iš tikrųjų įsimylėjo. Argi ją gali sušaudyti? Bet sušaudė…