Jurgita ir Kazimieras augina dukrą, sūnų ir yra dar keturių mažylių laikinieji globėjai
Jurgitos ir Kazimiero Grinkevičių šešiametė dukrelė Rusnė ir tik ką pradėjęs eiti trečius metukus jos broliukas Titas šiuo metu auga su panašaus amžiaus Deimante, Rugile, Agne ir Deividu. Panorome iš arčiau susipažinti su šia šeima ir sužinoti, kuo svarbi laikinųjų globėjų misija.
Jurgita ir Kazimieras gyvena pušyno apsuptoje Kačerginėje, Kazimiero senelių namuose. Nedidelio miestelio gyventojai gerai pažįsta šią didelę šeimą: vieni žavisi Grinkevičių gyvenimo būdu ir stengiasi jiems padėti, kiti – kraipo galvas: „Kam  šiai jaunai šeimai svetimi vaikai? Bene čia koks nors verslas?“ Bet Grinkevičiai seniai nebekreipia dėmesio į žmonių kalbas.
Juodu svetingai praveria namų duris, už kurių smagiai dūksta du berniukai ir keturios mergaitės. Po minutės jau žinome visų vardus, vyresnieji pasako, o mažesnieji pirštukais parodo, kiek jiems metų. Vaikiški balseliai skardena ir skardena. Jurgita visus pakviečia prie stalo skanauti riešutų ir pažada, kol pulkelis bus užsiėmęs, galėsime pasikalbėti.
Norėjosi nuveikti kažką prasmingo
„Mūsų dažnai klausia, gal globojami vaikai yra iš kurio nors mūsų giminės. Gal yra nutikusi kokia nelaimė?“ – sako Kazimieras ir šypteli. Jauni tėvai, išgirdę tokius klausimus, patyli. Argi tam, kad savo meile pasidalytum su jos ieškančias vaikais, būtinai turi būti patyręs skausmo ir netekčių? Jurgita ir Kazimieras apie tai, kad norėtų padėti tėvų globos netekusiems vaikams, pradėjo mąstyti dar tuomet, kai susikibę už rankų klaidžiojo Nemuno pakrantėmis ir svajojo apie bendrą ateitį.
Jurgita kilusi iš Ežerėlio miestelio, Kazimieras – kačerginietis, o susitiko juodu Zapyškyje, ant Nemuno kranto. Jurgita buvo baigusi siuvimo ir dizaino studijas, Kazimieras rengėsi mokytis kolegijoje. „Buvome tokie laimingi, įsimylėję ir mintis abiem kartu nuveikti ką nors gero ir prasmingo atėjo kažkaip savaime. O vaikus mylėjome abu“, – prisipažįsta Jurgita.
Jauna šeima įsikūrė Kačerginėje, Kazimiero močiutės name. „Mano senelis šį namą statė močiutei, o aš jį perstačiau taip, kaip norėjo Jurgita“, – šypsodamasis paaiškina Kazimieras, o Jurgita ima pasakoti, kaip vyras ją, jaunamartę, kasdien stebino.
„Jis viską beveik vienas perstatė – visą santechniką pats vienas įrengė ir kanalizaciją išvedžiojo, grindis sudėjo. Aš tik žiūrėjau ir stebėjausi, iš kur jis taip viską moka?“ – sako moteris. Bet vyras ginčija žmoną ir sako, kad viską daręs taip, kaip ji sugalvodavo.
Mintys apie vaikų globą vis sukosi ir sukosi abiejų galvose, tad jauni žmonės pradėjo lankytis vaikų teisių apsaugos tarnyboje.
Valdiškos institucijos ar jaukūs laikinųjų globėjų namai?
„Pirmiausia nutarėme susilaukti savo vaikelio, kad patirtume, ką reiškia būti tėvais“, – sako Jurgita ir pasakoja, kad Rusnei buvo dveji metukai, kai į Grinkevičių namus atkeliavo antrus metukus einanti mergaitė, kuriai reikėjo laikinosios globos. Rusnė mielai dalijosi žaisliukais, kartu žaidė, miegojo su ja viename kambaryje, o mamai Jurgitai pirmosios dvi savaitės buvo labai nelengvos. Reikėjo išmokti save dalyti dviem vaikams, o netrukus ir trims, nes prieš gimstant jų sūneliui Titui į šeimą atkeliavo dar vienas mažas berniukas, kuriam taip pat reikėjo laikinosios globos.
„Kodėl Jūs tapote laikinaisiais globėjais, o nepriėmėte vaikų į savo šeimą, kuriais galėtumėte rūpintis iki pilnametystės?“ – klausiu Grinkevičių.
Jurgita su Kazimieru paaiškina, kokia svarbi yra laikinųjų globėjų misija. Būna atvejų, kai mažojo tėvai patenka į kritinę situaciją, o kartais vos pagimdžiusi motina atsisako kūdikio (vėliau ji gali apsigalvoti ir panorėti susigrąžinti savo vaikelį). Tuo kritiniu metu mažasis žmogutis atsiduria valdiškoje institucijoje, kur yra daug auklėtojų, o šie nuolat keičiasi, todėl mažyliams nuolat reikia prisitaikyti. Neturėdami artimų žmonių jie jaučia nerimą, emocinį nestabilumą, o patekę į vaikus mylinčią laikinųjų globėjų šeimą, apsigyvenę namų aplinkoje jie pasijunta saugūs, nurimsta. Laikinieji tėvai juos ne tik auklėja, bet ir rengia grįžimui pas biologinius tėvus ar būsimus įtėvius. Jurgita ir Kazimieras yra baigę specialiuosius kursus, konsultavosi ir toliau konsultuojasi su psichologais, vaikų teisių apsaugos darbuotojais..
„Iš pradžių buvo neramu, ar susidorosime su tokiu darbu? – prisipažįsta Jurgita. – Bet vaikų teisių tarnybos darbuotoja mums pasakė: „Visada yra kelias atgal. Pamatysite, kad toks darbas ne jūsų jėgoms, pagloboję vieną vaikelį ir išleidę jį pas nuolatinius globėjus, galėsite kitų vaikų į laikinąją globą nebepriimti“.“ Bet Grinkevičių neišgąsdino vis dažniau pas juos atvykstantys mažyliai.
„Dabar mes tiesiog taip gyvename“, – sako Jurgita, glausdama antrus metukus einančią Rugilę. Kiekvienas mažas žmogutis atėjo į jų namus atsinešdamas didelę savo dar nedidelio gyvenimo istoriją, kurios Jurgita ir Kazimieras negali perrašyti, tačiau su meile stengiasi, kad jį būtų šviesesnė.
„Pajutau, kad mamos galimybės – neribotos“
„Kai į mūsų namus atėjo Julius, laukiausi Tito, – pasakoja Jurgita. – Berniukui tebuvo devyni mėnesiai. Jis verkdavo ir dieną, ir naktį. Mažylio mama girtavo, o tėvas už smurtavimą sėdo į kalėjimą. Juliukui nuolat pūsdavo pilvuką. Kazimieras, kuris tuo metu mokėsi kolegijoje, sėdėdavo prie knygų ir sūpuodavo ant rankų vaiką.
Būdavo akimirkų, kai nuleisdavau rankas. Bet tik akimirkų“, – prisipažįsta Jurgita ir sako, kad pati pradėjo stebėtis, kokios neribotos yra motiniškos galimybės – vaikai padėjo jai augti, atrasti savyje vis daugiau jėgų.
Kai pas mus apsigyveno berniukas, turintis vaisiaus alkoholinį sindromą, žmonės klausdavo, kaip aš pati jaučiuosi prižiūrėdama tiek daug raidos sutrikimų turintį vaiką? Jie nustebdavo, kai sakydavau, kad jaučiuosi gerai, nes žinau jam padedanti ir, palytėdama jį savo meile, suteikiu jėgų. Mažylis nekaltas dėl to, kad jį pagimdžiusi moteris – alkoholikė. Vėliau berniuką pasiėmė auginti geri žmonės ir aš tikiu, kad savo meile jie sumažins tą didelę skriaudą, kurią jis atsinešė ateidamas į šį pasaulį.
Kartais jos į mobilųjį telefoną atsiunčia žinutę
Deimantė po trijų mėnesių turėtų grįžti pas savo biologinę mamą. Jurgitai neramu dėl mergaitės, nes mažulė labai prisirišo prie savo globėjos. Deimutė visą laiką bijodavo būti vėl palikta. Vos tik Jurgita nueidavo į vonios kambarį ar su reikalais išeidavo iš namų, palikusi vaikus vyrui, Deimantė raudodavo. Mergaitė pas savo tikrąją mamą iškeliaus kaip pas svetimą moterį.
Ryšį su biologine mama, jeigu tik įmanoma, reikia lipdyti ir lipdyti. Tačiau Jurgita sako, kad  kartais nusvyra rankos, apima neviltis. Vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotojai organizuoja laikinai globai paimtų vaikų susitikimus su  jų mamomis. Kai Jurgita atveža vaikus į tokius susitikimus, kartais jai plyšta širdis: mamos būna labai nutolusios nuo savo vaikų, mažieji žiūri į jas kaip į nepažįstamas tetas, kartais net bijo, o ir pačioms mamoms, gyvenančioms nuo vaiko atskirai, tų pasimatymų vis mažiau reikia…
Kartais savo mobiliajame telefone Jurgita randa žinutę: „Labas, kaip Deimantė?“ arba  „Kaip Justė?“ Tose žinutėse nėra meilės ir ilgesio, o Jurgita taip norėtų papasakoti, kad Deimantė pradėjo lankyti darželį, Justei išdygo penki dantukai… Ir apie daug kitų vaikams labai svarbių įvykių, kuriuose turėtų dalyvauti jų mamos ir tėčiai. Tačiau jų vietoje tenka būti Jurgitai ir Kazimierui.
Ką slepia Deividas po savo šypsena?
Ketverių metukų Deividas visą laiką šypsosi. Berniukas išdidžiai taria savo pavardę ir vardą. Jis dar nežino, kad po kelių mėnesių jo pavardė (gal ir vardas) pasikeis, bet tai jau spręs šeima, kuri nutarė įsivaikinti berniuką. O Jurgita ir Kazimieras prisimena, kaip į savo namus parsivežė metų ir trijų mėnesių berniuką, kuris nė nemokėjo  sėdėti, sirgo bronchine astma, kurios priepuoliai kartojosi kone kas dieną.
„Mes labai daug dirbome su Deividu, mankštinome jį, lavinome. Po trijų mėnesių berniukas pradėjo vaikščioti“, – prisimena abu.
„Atvykęs į mūsų namus, vaikas tampa  mūsų, – sako Kazimieras ir prisimena, kaip pirmą kartą nusivedę jau ūgtelėjusi Deividą  į parduotuvę juodu su Jurgita sutriko. Berniukas, pribėgęs prie lentynų, ant kurių buvo išdėstyti maisto produktai, savo mažomis rankutėmis žėrė juos žemyn, nenorėjo pripažinti jokių apribojimų ir taisyklių. – Mes jį auklėjome taip pat kaip ir savo vaikus bei globotinius.“
Jurgita atsidūsta ir pasakoja, kiek daug agresijos slepia jo šypsena. Berniukas kuo ramiausiai meta kamuolį mažesniam nežiūrėdamas kur pataikys, muša kitus, jo nuotaikos dažnai keičiasi, bet mažasis padauža geros širdies, jautrus. Jurgita ir Kazimieras stengiasi padėti berniukui, tačiau tai nėra lengva.
„Anksčiau maniau, kad vaikai išauga tokie, kokiais juos išauklėja tėvai ar įtėviai. Dabar jau žinau, jog pakeisti to, ką vaikas gavo kartu su tėvų genais, dažnai neįmanoma arba įmanoma tik iš dalies“, – dalijasi savo patirtimi Jurgita.
Augindami Deividą, Grinkevičiai ne kartą kalbėjosi su psichologais, klausė, ką turėtų padaryti dar, kad pasikeistų jo elgesys, tačiau išgirsdavo viską darantys teisingai, tiesiog berniukui reikia ne tik meilės ir dėmesio, bet ir nustatytų elgesio taisyklių, apribojimų. Tačiau vienas dalykas – taikyti taisykles savam vaikui, kitas – globotiniui, nors jis ir šeimos narys.
Jurgita kalba apie Deividą su didele meile ir rūpesčiu, ji džiaugiasi, kad Deividas ir jos trečius metukus einantis sūnus Titas – dideli draugai. Deivis kiekvieną vakarą palinki Titui labos nakties, padainuoja dainelę. Mažasis Titas dar nesupranta, kad Deividas nėra tikras jo brolis. Berniukams bus nelengva išsiskirti, kaip ir Deivido laikiniesiems įtėviams – Jurgitai ir Kazimierui.
„Priimdami naują vaiką, mes jau rengiamės būsimam išsiskyrimui“, – sako Jurgita.
Jų šešerių metų dukrelė Rusnė jau supranta, kad vieni broliukai ir sesės išvažiuos, o kiti atvažiuos. Bet visi, kol gyvens jų šeimoje, bus savi ir mylimi.
Trupinys laiko saviems pomėgiams
Kai paklausiu, iš kur juodu semiasi energijos tokiam sunkiam, atsakingam darbui, Jurgita su Kazimieru prisipažįsta tiesiog nepamirštą ir savo pomėgių.
Jurgita pasakoja, kad jos vyras – užkietėjęs žvejys, o ji pati yra lankiusi ir dekupažo, ir makiažo kursus, o neseniai net baigė kirpėjų mokyklą. „Padaryti gražią šukuoseną, apkirpti vyrą ar moterį taip, kad jis dešimčia metų pajaunėtų, buvo mano sena svajonė“, – prisipažįsta.
Kazimieras dirba kas ketvirtą parą, tad jis išleisdavo Jurgitą  į pamokas. Beje, pats per šiuos ketverius metus, kai šeimoje gimė savi vaikai ir į ją atkeliavo globotiniai, baigė kolegiją. Ir dar – juodu tik dviese buvo išvažiavę pailsėti į Kroatiją…

Vėl laukia naujo šeimos nario
„Neišsiverstume, jeigu neturėtume gerų pagalbininkų“, – sako Kazimieras ir džiaugiasi, kad namo antroje pusėje gyvena jo mama, brolis Andrius su žmona Martyna, mielai ateinantys jų gausiai šeimai į pagalbą. Jurgita nesiskundžia, kad šešis vaikučius pavalgydinti ir aprengti nėra paprasta, nes valstybė globojamam vaikui skiria tik 520 litų…
Gerai, kad mamos pastaruoju metu itin dalijasi vaikų drabužėliais, tačiau visi žino, ką šiandien reiškia pirkti pulkeliui vaikų maisto produktus, higienos priemones, vitaminus. Bet Grinkevičiai kažkaip sukasi ir džiaugiasi, kad palytėti jų meilės ir rūpesčio vaikai patenka pas gerus, atsidavusius globėjus, kurie rašo jiems laiškus, pasakoja, kaip sekasi buvusiems globotiniams, siunčia jų nuotraukų.
Išsiskirti su jų šeimoje apsigyvenusiais vaikais nėra lengva, bet Grinkevičiai vėl laukia atkeliaujant naujo šeimos nario – šįkart juo taps keturių mėnesių berniukas, kuriam kaip tik dabar labai reikia tėviškos meilės ir šilumos.
Eglė Kulvietienė
Rūtos Buzienės ir asmeninio albumo nuotr.