Taip, jis čia išpažįstamas!

Trečią kartą Lietuvoje apsilankius Tibeto dvasiniam lyderiui Jo Šventenybei Dalai Lamai XIV, daugelio žvilgsniai nukrypo ir į vizitą padėjusias organizuoti Lietuvos budistų bendruomenes. Ar mūsų katalikiškajame krašte jos nėra svetimos?

Budizmas – seniausia pasaulinė religija, šiuo metu vienijanti per 400 milijonų išpažinėjų. Bene labiausiai prisidėjusia prie jo populiarinmo mūsų krašte pelnytai galima laikyti rašytoją Jurgą Ivanauskaitę, kurios kelionių po Tibetą įspūdžius kažkada skaitė kone visa inteligentiškoji Lietuva. Dar – keliautoją ir fotomenininką Paulių Normantą, vis nustebinantį įstabiomis Himalajų kraštų ir tenykščių žmonių fotografijomis…
Kodėl į šią religiją didesnis dėmesys nukrypsta tik apsilankius žinomiausiems dvasiniams lyderiams? “Kalčiausia“ dėl to, matyt, paties budizmo filosofija. Nesiafišuoti. Tiesiog tikėti. Praktikuoti. Gyventi kaip budistui. Arba, pasak budizmo mokytojų, tiesiog sėdėti ir tyliai siekti nušvitimo…

Ar visada geriausia išpažinti savą religiją?
Jo šventenybė Dalai Lama XIV ne viename pokalbyje yra minėjęs, kad geriausia išpažinti savo krašto religiją, nes šioji įsiliejanti į žmogų natūraliai. Apie tai jis užsiminė ir savo paskaitoje Vilniuje. Ne vienoje savo knygoje jis yra pabrėžęs, kad  nereikia stačia galva mestis į svetimus ir mažai pažįstamus tikėjimus, nes tai žmoguje sukelia daugybę prieštaravimų. Skeptiškai jis žiūrįs ir į įvairius religijų „suliejimus“. Anot jo, negali būti jokių „budistų- krikščionių“, nes tai atrodytų kaip „jako galvos uždėjimas ant avies kūno“. Apie kardinalų religijos keitimą nepalankiai kalba ir psichologai. Ir visgi…
Globaliame šiandienos pasaulyje gyvena skirtingi žmonės, kurių kiekvienas dvasingumo siekia skirtingais būdais. Todėl bet kuriam turi būti palikta galimybė rinktis tokį kelią, kuris geriausiai atitinka jo lūkesčius ir dvasinius polinkius. Tokią išlygą pripažįsta ir pats Jo Šventenybė. Religijos gali ne tik konkuruoti (taip neretai ir atsitinka), bet ir praturtinti viena kitą. Antai budistinę meditaciją savo praktikoms naudoja ir kai kurie katalikai, netgi katalikų vienuoliai. Ir nemato tame nieko blogo!

Pradžia – dar aštuntajame dešimtmetyje
Budizmo išpažinėjų Lietuvoje būta dar iki Jurgos Ivanauskaitės. Žinoma, pirmosiosios budistų bendruomenės čia įregistruotos tik atkūrus Nepriklausomybę. Tačiau pogrindyje tokia bendruomenė egzistavo jau nuo 1973 m., kai vertėjas ir psichologas Antanas Danielius (1942 – 2002) grįžo iš anuometinės Sovietų sąjungos Buriatijos autonominės srities, kur mokėsi pas garsų to meto budistų mokytoją Bidiją Dandaroną. Subūręs keletą bendraminčių A. Danielius įkūrė nedidelę tibetietiškojo budizmo (vadžrajanos krypties) bendruomenę.
Paskutiniojo gyventojų surašymo (2001 m.) duomenimis Lietuvoje budistais save laikė 408 asmenys. Kadangi šią religiją daugelis išpažįsta individualiai, manoma, kad budizmo sekėjų esam kur kas daugiau.
Šiuo metu Lietuvoje veikia per 12 budistinės pakraipos religinių bendruomenių, keletas jų gyvuoja oficialiai neįsiregistravusios. Daugiausiai išpažįstamas Tibetiškasis budizmas (skirtingos mokyklos) ir iš Korėjos Lietuvą pasiekęs dzenbudizmas.

Esmė – kurti savo likimą
Budizme nėra dogmų, visur galima dėlioti klaustukus. Budos mokymas propaguoja žmogaus tobulėjimą ir moko, kad žmogus pats kuria savo likimą. Budistinis mąstymas nepripažįsta vieno asmens garbinimo – žmogaus ar dievo. Budizmo esmė – tikėjimas, kad atbusti (nušvisti) gali bet kuris žmogus, kuris besikartojančių atgimimų (Samsara) tėkmėje vadovausis Budos pavyzdžiu bei mokymu ir remsis savo asmeninėmis pastangomis. Kitaip tariant, budizme nėra Dievo kūrėjo, nėra nepriklausomos sielos, iš dalies nėra ir visiškai laisvos valios – pagrindinių dalykų, kuriais remiasi krikščioniškoji etika ir moralė. Užtat budizmas gali būti laikomas filosofija, nes mokymo pateikiamas požiūris yra išbaigtas ir absoliučiai logiškas. Tačiau tai ne tik filosofija, mat Budos mokymai veikia mus kaip visumą.

Pagonybės pramintu takeliu…
Kad ir būdamas „kitoks“, budizmas Lietuvoje sekėjų turi. Ohajo universiteto filosofijos profesorius Algis Mickūnas populiarioje spaudoje yra sakęs, kad lietuviui ūkininkui lengva suprasti dzenbudizmą, kadangi pagoniškasis paveldas į mūsų sąmonę įsismelkęs giliau nei kitos kultūros. O pagoniškajai kūltūrai, anot profesoriaus, rytietiški dalykai tinka.
Bet gal ne tik dėl pagoniškosios jausenos dalis lietuvių gręžiasi budizmo link. Ši religija patraukia savo filosofija. Ji nesistengia aiškinti pasaulio, bet parodo išmėgintą  kelią, kaip išsivaduoti iš kančios ir tapti šiek tiek laimingesniu. Racionalius vakariečius budizmas traukia ir tuo, kad labai mažai kas jo pasaulėžiūroje prieštarauja racionaliam protui: mažai kalba apie tai, kuo reikia tikėti, o daugiau apie tai, ką reikia vardan išsivadavimo daryti. Galbūt dėl to budizmas stebėtinai gerai prisitaiko prie kintančių sąlygų, prie neįprastos socialinės ir kultūrinės aplinkos.

Laimingi dabartyje
Kalbantieji apie budizmą dažniausiai pabrėžia, kad jo praktika pirmiausiai skirta susitelkti į dabartį, į buvimą „čia ir dabar“. Dzenbudistai štai sako, kad jų praktikos tikslas – pabudinti žmonėse jų tikrąją prigimtį. O tai pasiekiama ne skaitant knygas ar pasitelkus kitokią intelektinę veiklą, o skiriant didelį dėmesį dvasinei praktikai, meditacijai, sąmonės kreipimui į dabartį. Tai ir yra bene svarbiausios priežastys, kodėl Vakaruose (ir Lietuvoje) budizmas populiarus.

Meditacija kasdienai
Meditacija padeda nurimti, apmalšinti padrikas mintis ir tiesiog ramiai pasėdėti. Į klausimą, kaip reikia medituoti, skirtingų budizmo mokyklų atstovai atsakytų skirtingai. Vis tik yra ir keli bendri meditavimo momentai: patariama susirasti ramią vietą ir erdvę, kad netrukdytų išorinis triukšmas, atsisėsti tiesia nugara (tai ypač svarbu!) ant kieto pagrindo (grindų, žemės, kėdės) ir tiesiog susitelkti į savo kvėpavimą. Justi, kaip oras keliauja kvėpavimo takais ir pasiekia visas kūno ląsteles. Leisti mintims tekėti savaime, nė ties viena ilgiau neapsistojant…
Aišku, tai pavyksta ne iš karto, tačiau tam ir reikia nuolatinio kasdienio praktikavimosi. Iš pradžių pakaks medituoti ir 10-15 min., tolydžio laiką ilginant iki pusvalandžio. Labiausiai nauda pasijunta kasdien medituojant po 15-30 min. ryte ir vakare, bet gerai medituoti ir tuomet, kai tik galite (išmokus „atsijungti“ nuo aplinkos galima jai laiką išnaudoti važiuojant viršuoju transportu, stovint eilėje ir pan.).