„Ruduo – derliaus nuėmimo laikas, bet aš šiuo metu, priešingai – išgyvenu sėją“, –  šypsosi aktorė Nijolė Narmontaitė, atsakydama į klausimą, kaip ji pasitinka rudenį.
Minėjote, kad gyvenimas Jums tarsi specialiai pakiša bjaurių moterų personažus. O juk šiuo metu kuriate net dviejų moterų paveikslus: bjauriosios Zitos seriale „Moterų laimė“ ir motinos – naujai statomame Jaunimo teatro spektaklyje „Trys mylimos“. Abi ir vėl – blogiukės?
Gal geriau čia tiktų pavadinimas „aštrios“ moterys. Vienas naujausių mano vaidmenų seriale tik pradeda įsibėgėti, o mano Zita tikrai labai nesimpatiška tiek išore, tiek vidumi. Ji tarsi „užsikonservavusi“, nesistengianti keistis, nepasitempusi, atsilikusi nuo mados, labai tiksliai žinanti, ko nori, ir apskritai, tai moteris – „kirvis“. Bet man pačiai nemaža tokių moterų teko sutikti. Nenorėčiau išduoti prototipo, bet jis – iš gyvenimo. Ar labai ateityje keisis Zitos charakteris, nežinau, bet dvidešimt serijų jau nufilmuota, o Zita kol kas dar nė karto nenusišypsojo! Spektaklyje pagal Žemaitės pjesę „Trys mylimos“ motina „daugiasluoksnė“: valdinga ir kartu minkšta. Ji, kaip ir visos moterys, nori būti laiminga. O tokia būna, kai yra mylima…
Ar rimtai sakėte, ar tik juokavote, kad kurti bjaurių moterų vaidmenis Jums net patinka ir gana lengva, nes nieko nereikia vaidinti?
Taip, taip, nes tokia ir esu (juokiasi). O jei rimtai, tai man gražu, kai moteris pasitempusi ir elegantiška gatvėje, bet ekrane reikia būti tuo, kuo reikia. O kad bjaurius charakterius lengviau ir įdomiau vaidinti, sakau, nes kuriant juos dažnai pakanka tik stebėti aplinką. Be jokios baimės imuosi bjaurių tiek vidumi, tiek išore personažų. Net serialo grimerės juokauja, kad su manimi labai lengva dirbti – paprastai atėjusi grimuotis „Zita“ turi tik vieną prašymą: „Padarykite mane kuo bjauresnę.“
O kaip Jūsų vyras Paulius Kovas reaguoja, kai visada graži ir elegantiška žmona ekrane virsta bjauria boba?
Vis pajuokauju, kad po tokių vaidmenų vyras, ko gero, pames… Bet jei rimtai, tai Paulius labai puikiai atskiria vaidybą nuo tikro gyvenimo. Ir man labai smagu, kad jam, kaip ir man pačiai, įdomūs įvairūs personažai.
Serialo pavadinimas gana simboliškas – „Moterų laimė“. Ką paprastai, be jau minėtų dalykų, dar sutalpina moterys į sąvoką „laimė“?
Pasiklausius atrodo, kad dažniausiai visos moterų kalbos sukasi apie antsvorį! Ir turbūt pati didžiausia šio pasaulio neteisybė moteriai visada bus ta, kad nervinės ląstelės neatsistato, o riebalinės nežūsta (juokiasi). Moterys būna labai nelaimingos ir kai praveria savo spintą, nors reikia gerai įsirėžti, kad išplėštum iš jos drabužį, bet… apsirengti, kaip visada, nėra kuo! O dar moteris būna nelaiminga vien dėl to, kad šalia kita moteris kažkodėl šypsosi ir yra laiminga… Vienos laimingos moters gyvenimas paprastai erzina kitas moteris. Dažnai pastebiu, kad net draugė draugei pavydi… Bet tai, gink Dieve, ne dėsnis. Manau, kad tikroji moters laimė slypi jos gebėjime gyventi nesižvalgant į kitus gyvenimus, nepavyduliaujant, nesigraužiant dėl to, kad neatitinka kažkokių kažkieno sukurtų grožio standartų ar dėl to, kad metai eina. Nieko juk nepakeisi, į viską reikėtų žiūrėti paprasčiau. O tada jau savaime viskas sustoja į savas vietas.