Nerėkiam. Nepamokslaujam. Negrasinam. Nepapirkinėjam. Ir vaikas gražiai elgiasi? Baikit…

Prisiminkime save arba kokią kitą mamą ar tėtį parduotuvėje. Ketverių metų (jau ne toks mažas) žaltys raitosi ant žemės prie sausainių lentynos. Mama sako, kad nepirks. Tai – ne tie žodžiai, kuriuos vaikas nori girdėti. „Stokis nuo grindų, – šnypščia mama. – Jos purvinos.“ Vaikui dzin. Mama keičia taktiką ir puola įkalbinėti: „Būk gerutis, eikš, aš tau padėsiu.“ Tada bando papirkinėti: „Jei atsistosi, vėliau leisiu pažiūrėti „Madagaskarą“.“ Galiausiai įmaišo grasinimų: „Aš tau nieko neleisiu žiūrėti visą savaitę!“ Ir paskutinis koziris, kuris, tiesą sakant, jau visai be argumentų: „Stokis, arba… (?) Skaičiuoju iki trijų. Vienas. Du…“ Vaikelis paleidžia gerklę. Mama liaujasi skaičiuoti, nes puikiai žino, kad pasakiusi „trys!“ paklius į aklavietę. Sausainiai atsiduria vežimėlyje. Mama pasidavė. Ir vėl…

Drausmė – ne blogis, o dovana
Jei esate panašus skystimas, tikriausiai jau seniai suvokėte, kad taikyti griežtus senamadiškus drausminimo būdus – ne jums. „Minkšti“ tėvai – tokie, kurie patys sunkiai reaguoja į vaikų jausmus, ypač stiprias emocijas, kokias šiems sukelia tradiciniais laikomi disciplinos metodai. Tad siekdami jų išvengti, tėvai linkę pamiršti taisykles ir pasekmes. Deja, tai reiškia, kad „minkštakūnių“ vaikai greitai įsisąmonina, jog ašaros, ūbavimai ir išsidirbinėjimai gali padėti gauti tai, ko norisi. Bet tai – ne vienintelė problema, iškylanti tėvams, kurie ramybės dėlei pernelyg daug visko leidžia. Blogai ir tai, kad iš vaiko atimama galimybė išmokti susitaikyti su pralaimėjimu, įveikti nusivylimą, slopinamas pasitikėjimas savimi sprendžiant problemas. Kitaip tariant, drausmė – būtina. Netgi tiems, kuriuos ir taip lengva įtikinti.
Tad kokios veiksmingos taktikos galėtų be skausmo imtis tėvai, apie kuriuos čia kalbame?

Apsimeskite kurčiais
Norite šiandien dešimtą kartą nebegirdėti žodžio durnius? Apsimeskite neišgirdę. Vaikai siekia dėmesio, todėl jums išpūtus reikalą mažasis tik įsimins, kad tai – neblogas būdas to dėmesio išsireikalauti. Dažniausiai ignoravimas – veiksmingiausias vaistas gydant vaiko isterijas (na, tokias, kai jis kažko negavęs griūva ir klykia…). Jei tas gulėjimas nekelia pavojaus jo gyvybei ir sveikatai, tiesiog perženkite ir nueikite. Matydamas, kad tiek pastangų reikalaujantis spektaklis nesulaukė žiūrovų dėmesio, vaikas paprastai liaujasi. Gal ne pirmą kartą, gal ne antrą, bet – liaujasi.

Užbėkite įvykiams už akių
Jei jaučiate, kad vaikui ėmus ožiuotis nesugebėsite nepasiduoti, iš anksto pagalvokite, kas padidintų galimybes užgaidų išvengti. Apgalvokite ir pasirūpinkite vaiko poreikiais (pasiimkite atsigerti, užkąsti), eikite ten, kur vaikams saugu, ir nebereikės kažko itin drausti. Daugiausia sunkumų visiems tėvams kyla parduotuvėje – tai tiesiog tobula vieta scenoms ir žaidimams „kas – ką“. Tad turite kelias galimybes. Viena ir pati veiksmingiausia – kurį laiką neimkite vaiko kartu į parduotuves. Jei tai suderinti šeimoje sudėtinga (taip gali būti ir, beje, dažnai nutinka), parduotuvėje sugalvokite vaikui užduočių. Klasikinė – įduoti sąrašą (mažesniems jis gali būti ne surašytas, o nupieštas) ir prašyti pagalbos ieškant reikalingų prekių.

Užtikrinkite galimybę pasirinkti
Situacija: devynios vakaro, liepiate vaikams gultis, jie nesiginčija, bet… nejuda iš vietos. Vienas galimų sprendimų: pasiūlyti pasirinkti. Sakykite: „Ar šiandien nueisite patys, ar jus palydėti, jaunieji ponaičiai?“ Jei vaikai pasirenka palydą, atkiškite parankes ir manieringai lankstydamiesi žaiskite dvaro pokylį (na, čia tik vienas pavyzdys…). Toks pasiūlymas 99 proc. veiksmingesnis už beprasmį mėginimą priminti komendanto valandą.
Ne pirmą kartą rašome apie galimybę rinktis, bet tai – išties verta nuolat priminti. Galimybė priimti neesminius sprendimus („Raudonos ar mėlynos kelnės? Dvi ar trys knygutės?“) vaikui leidžia jausti, kad į jo norus atsižvelgiama. Tokiu atveju rečiau šauna į galvą, kad norint kažką gauti reikia inkšti, zyzti. Žinoma, pasirinkti galima tik tai, ką iš tiesų ketinate bei galite leisti, jums tai nekelia papildomų sunkumų ir galėsite su tuo pasirinkimu susitaikyti. Kita geroji pusė: vaikas išmoksta priimti tinkamus sprendimus. Jei keturmetis nusprendžia eiti į šaltį be pirštinių, kitąsyk jis tikriausiai priims kitokį sprendimą, ir jums nereikės būti „blogiečiu“.

Nukreipkite dėmesį
Net ir vyresniesiems humoras ar veiklos pakeitimas padeda sumažinti įtampą. Pavyzdžiui, jei kažkoks šišas apima šešiametį, išeikite iš kambario ir vėl įeikite, tarsi ką tik grįžę namo: „Labas, Džiugai, kaip sekasi?“ Nustebęs vaikas prajunka ir krizė įveikta.

Ieškokite sprendimo
Kartais „kietieji“ stebisi, kodėl „minkštųjų“ namuose drausmė akivaizdžiai geresnė, nors riksmų čia negirdėti. Taip yra todėl, kad daugelis griežtumo nemėgstančių tėvų stengiasi akcentuoti pageidaujamą, o ne nepageidaujamą elgesį. Norint, kad vaikas nešiukšlintų, reiktų pastebėti, kai jam pavyksta šiukšlę įmesti į šiukšliadėžę. Liepimas surinkti šiukšles – ne toks veiksmingas.
Iškilus problemai verta susitelkti ir pabandyti rasti sprendimą, o ne kurti bausmes. Visų pirma taip išvengsite kaltės jausmo, atsėlinančio nubaudus. Antra – padėsite vaikui išsiugdyti vieną svarbiausių gyvenime įgūdžių. Dažnai tėvai, tarkime, išvydę baisią netvarką, ją „užfiksuoja“ tai pranešdami: „Siaubas, kokia netvarka!“ Verčiau iškart kartu su vaiku treniruokitės, nuo pirmos frazės ieškodami galimų sprendimų: „Klausyk, reikia sugalvoti, kaip tau būtų geriau tvarkytis. Gal skirtingus daiktus dėti į spalvotas dėžes? O gal geriau tvarkytis kasdien, sakykim, septintą valandą?“
Įsivaizduokite, kad šimtąkart liepėte neimti fotoaparato, o vaikas vis tiek ėmė ir… galiausiai jis iškrito iš rankų. Būtų protingiausia vėliau pasikalbėti apie aparato, nuotraukų vertę ir paklausti vaiko: „Ką siūlytum, kad tai niekada nepasikartotų?“ Įdomiausia, kad ir ką vaikas atsakytų („Aš daugiau jo neimsiu arba pirma paklausiu“, „Geriau tu jį nuo manęs paslėpk“ ir pan.), tikėtina, jog tai bus tas šimtas pirmas dalykas, kuris bus veiksmingas.

Pagalba nustatant taisykles
Norint išsireikalauti drausmės, svarbiausia, ką darote PRIEŠ blogą elgesį, o ne po jo. Tad yra keletas dalykų, kuriuos verta apmąstyti iš anksto.

1 Būkite realistai. Jūsų lūkesčiai turi būti protingi, atitikti vaiko raidą. Tarkime, trejų metų vaikui gali trūkti brandos ir socialinio sąmoningumo dalytis savo nuosavybe. Tad toks reikalavimas gali baigtis nuolatine kova.
2 Juk pažįstate ir save… Taisykles namie nustatinėkite tik tas, kurios jums tikrai svarbios ir kurių turėsite jėgų laikytis net dangui griūvant – tarkime, muštis negalima niekur ir niekada. Na, o pasvajoti apie pasaulį, kuriame vaikai kasdien klojasi lovas, žinoma, galima, bet jei žinote, kad vieną dieną pasiduosite… geriau iš karto pritaikykite taisyklei tam tikras išimtis: „Lovos turi būti paklotos, bet gali padėti ir tėveliai.“
3 Oficialioji dalis. Priimant svarbius sprendimus niekada nepamaišys šiek tiek oficialumo. Sukvieskite šeimos tarybą, aptarkite būsimos taisyklės trūkumus ir privalumus, įtraukite vaikus į pasiūlymų ir pataisų teikimo procesą, gražiai apipavidalinkite ir išrinkite vietą, kur naująjį įstatymą pakabinsite. Tuomet prasižengus labai aišku, kur vaiką nusiųsti pasiskaityti to, ką pats sukūrė.

Į kampą?!
Niekas taip nebaugina „minkštų“ tėvų, kaip „traumuojantis“ vaiko varymas į kampą. Tačiau šiais laikais kampą seniausiai yra pakeitusi tiesiog jauki vietelė, skirta nusiraminti. Iš tikrųjų, labai pravartu kartais ten nusiųsti įsiaudrinusį vaiką. Tiek jam, tiek patiems tėvams prireikia laiko ir erdvės nuleisti garą. Norėdami geriau jaustis šitaip „žiauriai“ bausdami, paskatinkite vaiką įsirengti labai jaukų kamputį ir meiliai jį pavadinkite, tarkim, ramybės kampeliu, tylos užkaborėliu ar pan., pridėkite ten pagalvėlių, žaislų ir knygučių. O kai elgesys peržengs ribas, galite pasiūlyti ten nukeliauti ir pasijusti geriau: „Noriu, kad iš ten grįžtų mano tikroji Onytė.“
Marija Gaulė