Edita Mildažytė, žurnalistė, LRT televizijos pokalbių laidos „Bėdų turgus“ vedėja, labdaros ir paramos fondo vadovė, dokumentinių filmų kūrėja bei prodiuserė, knygos „Pasimatymas su Lietuva“ autorė ir nesuskaičiuojamos daugybės kitų įdomių darbų sumanytoja, prisipažįsta laukianti rugsėjo, jau vien dėl to, kad vėl galės gyventi pagal jai įprastą ritmą.
Rugpjūčio pavakarys kvepia rudeniu. Su Edita Vilniaus senamiestyje ieškome vietelės prisėsti pokalbio. Moterį kas žingsnis stabdo praeiviai, vieni tiesiog sveikinasi, kiti tariasi dėl susitikimų, kažko klausinėja, o ji pati visiems šypsosi ir kiekvieną apdalija nuolat joje kunkuliuojančia energija. Ta editiškoji energija liejosi ir per visą mūsų pokalbį.

Vyresnieji semiasi energijos iš jaunimo ar atvirkščiai?
Ar pailsėjote per vasarą?
Prisipažinsiu, džiaugiuosi, kad baigiasi vasara, kuri, beje, buvo nuostabi… Dažnai jaučiuosi tarsi traukinio stotelė, kuri stovi vienoje vietoje, o į ją ištisai važiuoja važiuoja traukiniai – vagonai iškraunami, pakraunamas naujas krovinys, bet ji tik stovi nejudėdama… (juokiasi)
Pagaliau vėl turėsiu laiko sau ir savo darbams. Tik nepamanykite, kad skundžiuosi. Vasara tuo ir žavi, kad mūsų sodyboje pilna bičiulių ir mūsų vaikų. Įsivaizduokite, į sodybą suguža abu Ginto sūnūs su draugėmis, mano sūnus su savo mergaite, mano dukra, Mykolas ir dar krūvos jų bičiulių. Mes, vyresnieji, pasikalbame su jaunimu, apsikeičiame energija ir patys atjaunėjame.
Ar ir šią vasarą pridėjote į savo rūsį stiklainių uogienių bei marinuotų daržovių?
Mano priruošti stiklainiai netilpo į lentynas. Derlius buvo puikus, skubinau viską susitvarkyti iki šiandien, o dabar prieš sezono pradžią eisiu manikiūro pasidaryti. Tiesa, uogienių daug neviriau: šiek tiek bruknių, mėlynių, o šiaip uogas šaldžiau, marinavau agurkų, pomidorų, dariau visokių mišrainių, cukinijų salotų. Darbelio buvo, bet kaip smagu vėlų rudenį ar žiemą užsikurti židinį ir atsinešti uogienės iš rūsio…

Autorinį filmą „Paauglystė“ žiūriu ketvirtą kartą…
Jaunėlis sūnus – paauglys. Ar kariaujant paauglystės karus padeda jau įgyta patirtis?
Pagrandukas Mykolas – jau devintokas. Šitą filmą (paauglystę) žiūriu penktą kartą, tad, prisipažinsiu, jis man yra gerokai nusibodęs. Kadangi ir mano nuotaikos dabar dažnai keičiasi, Mykolui atkeršysiu už visus keturis… (Edita linksmai nusikvatoja ir toliau dėsto savo mintis)
Negaliu pasigirti, kad auklėdama savo paauglius nedariau klaidų, tačiau nepasakysiu ir kad per daug jų pridariau. Mano vaikai moka semti gyvenimą pilnu šaukštu, neturi kvailų kompleksų, mėgaujasi tuo, ką daro – vadinasi, neprivariau jiems visokių baimių, nepasitikėjimo savimi. Kai jie buvo paaugliai, mes kažkaip sugebėdavome susitarti. Mykolui gal sunkiau su manimi jau vien dėl to, kad mūsų amžiaus skirtumas didelis, be to, jis auga vienas, o anie vaikai augo po du. Nusižiūrėjęs į vyresniuosius mano mažėlis taip pat nori viską daryti kaip suaugęs žmogus, kartais dėl to ir pasiginčijame. Bet mano Mykolas labai geros širdies ir aš dėl to džiaugiuosi, daug ką jam atleidžiu. Mažas jis buvo labai prisirišęs prie tėčio, trejų metų sakydavo: „Einam į miestą mudu su tėčiu ir tėčio žmona.“ Dabar mudu su sūnumi labai artimi. Na, taip jau būna berniukams…
Ar Jūsų veiklumas, energija netrukdo sūnui tapti savarankiškam? Tėvai dažnai labai anksti pradeda planuoti vaiko ateitį.
Aš pati būdama septynerių metų važiuodavau pas senelius traukiniu į Marijampolę ir nueidavau gerą gabalą pėsčiomis. Jis tokio amžiaus to nedarė, bet šią vasarą savarankiškai skrido į stovyklą Anglijoje, pats sutvarkė visus reikalus. Vakar pats pas gydytoją nuėjo, tad nėra jis už rankutės vedžiojamas mamyčiukas.
Bėda ta, kad dalis tėvų yra nukrypę į du kraštutinumus: vienų vaikus augina vairuotojai (jie vežioja vaikus į mokyklą, būrelius ir žino visas jų paslaptis) bei socialiniai tinklai, o kiti tėvai sumano iš savo vaiko padaryti visažinį (vargšas vaikelis lanko penkias mokyklas, tėvai drožia iš jo genijų, užuot leidę jam subręsti ir pačiam suprasti, ko jis nori). Tėvams atrodo, kad gavęs daug žinių ir diplomų jų vaikas bus saugus. Bet nuo ko saugus? Nuo gyvenimo? O gyvenime taip svarbu pasitikėti savimi ir artimaisiais. Tik nemanykite, kad aš prieš studijas – aš prieš vaiko permokymą.
Reikia išmokti gyventi su liga
Niekada neslėpėte, kad Jūsų sūnus Mykolas susirgo diabetu. Ar buvo sunku išmokti gyventi užklupus šiai bėdai? Ar visuomet jaučiatės saugūs?
Kam čia apsimetinėti – ir dabar dar būna sunkių akimirkų. Kai tai sužinojau, panikavau dvi paras, o paskui pasakiau sau: pirmiausia yra gyvenimas, o tik paskui diabetas, nes jeigu pradėsime gyventi diabeto labui, tai ko bus vertas pats gyvenimas. Svarbu turėti tikslų ir jų siekti. Mykolas turi gerą humoro jausmą ir tai jam padeda. Mokykloje dėl ligos sunkumų nekyla. Ligos juk labiau glūdi mūsų galvose negu kūne, tad svarbu, kaip tą galvą pakreipsime.
O visiems tėvams, kuriuos ištiko panaši bėda, noriu pasakyti: „Šiandien susirgo vienas jūsų vaikas, o kas žino, kas gali nutikti rytoj kitam? Todėl svarbu išmokti tvarkytis su savo bėda ir gyventi toliau.“
Nėra paprasta, keturiolikmečio juk nepriversi ištisai laikytis dietos. Neįtikinsiu Mykolo, kad burokėliai – saldumynas, jis tuo vis tiek nepatikės. Nemanau, jog kokybiškai pagaminta pica ar ledai, kurių sudėtį žinome, labai jau pakenks. Svarbu, kad vaikas žinotų, kiek ir kokio maisto jam galima suvalgyti. Prišaldau uogų pilną šaldiklį, kad sūnus galėtų pats pasidaryti šerbetą…

Neranda laiko rutinai ir depresijai
Kas pačiai yra ruduo? Savotiškai žavus, kerintis ar liūdesį genantis metas?
Man patinka net lapkritis, kai dangus būna cepelinų spalvos ir beveik neprašvinta. Tada pasižiūriu pro langą – ūkinių darbų nėra ir galiu produktyviai dirbti, skaityti, rinkti medžiagą filmui, rašyti… Jeigu norite klausti apie rudeninę depresiją, iškart sakau, kad aš jokios depresijos neprisileidžiu. Iš viso nesuprantu, kas yra depresija. Būna skaudžių netekčių, nelaimių, ir žmogus turi teisę gedėti, bet vaikščioti nelaimingu veidu, kalbėti apie kažkokias depresijas – tai jau atleiskite… Žaviuosi viena savo vaikų aukle, kuri, patyrusi skyrybas, kitų nelaimių, nuėjo į stotį krauti vagonų. Ji pasakojo, kad taip pavargdavo, jog grįžusi namo tuojau griūdavo miegoti. Tas varginantis darbas jai padėjo išgyventi sunkiausius metus. O depresuoti dėl to, kad ruduo, tamsu – grynas egoizmas.
Jau dvylika metų esate pačios sumanytos LRT televizijos pokalbių laidos „Bėdų turgus“ vedėja. Ar šis darbas netapo rutina?
Iš kur to laiko rasti rutinai? Per tą laidą pažinau tiek stiprių, nepaprastų žmonių, kuriems Dievas davė sunkų kryžių, bet jie kantriai jį neša… Esu sužavėta mamų, auginančių neįgalius vaikus gerumu ir stiprybe.
Prieš rugsėjo pirmąją norėčiau visoms kitoms mamoms pasakyti: „Jūs siunčiate savo sūnelius ir dukreles į septynias papildomas mokyklėles, o šitos mamos džiaugiasi, kad vaikas po šešerių metų pakrutino pirštą ar sumirksėjo. Jos nežino, kas yra depresija, nes kas dieną stoja į kovą su gyvenimu.“
Kai galiu nors metus jų gyvenimo padaryti ramesnius, padėti išbristi iš skolų, be galo džiaugiuosi. Ir dar. Ši laida reabilitavo labdarą, kuri vienu metu buvo visiškai sukompromituota. Žmonės susivokė, kad jie patys savo parapijoje gali padėti vargstančiam, kad padėti nėra nepatogu, o gerumas visuomet sugrįžta… Man pačiai bet ką atiduoti, padovanoti yra pats didžiausias džiaugsmas.
Būna, kad žmonės pareiškia: „Padėsime tik labai geriems, doriems vargstantiems žmonėms“, aš jiems atsakau – jeigu rasiu tris sudžiūvusius angelus ketvirtame daugiabučio aukšte, pranešiu. Kodėl mes, patys būdami visokie, norime padėti tik idealiems žmonėms? Pagalbos reikia ir tam girtuoklėliui, kuris nebesugeba išspręsti savo bėdų, tik pagalvokime, kokios…
Žinoma, būna stebuklingų istorijų. Vienam vaikeliui buvo diagnozuota sunki liga. Kai jo mama kreipėsi pagalbos į mus, daugybė žmonių skyrė vaikui savo geras mintis, linkėjo jam sveikatos, ir diagnozė… nepasitvirtino. Žaviuosi jaunais žmonėmis, kurie turi paprasto, normalaus gerumo, berniuku, kuris kažkelintą kartą kęsdamas skausmą duoda kaulų čiulpų, bet sako: „Ale ką daryt?..“
Žino, ramiai nesėdės…
Tačiau Jūs turite tiek gaivališkos energijos, kad vienoje laidoje ji niekaip neišsitenka. Kaip susireguliuojate kitiems darbams?
Kadaise žurnalistas Zeferinas Jonutis, kurį tam tikra prasme galėčiau pavadinti savo krikštatėviu, pasakė: „Edita, svarbiausia, žiūrėk, kad tavo garas nenueitų pro šalį.“ Esu gaivalas, žinau, kad galiu išburbuliuoti ir nieko nebus, bet išmokau labai atsakingai suvaldyti savo energiją, pakreipti ją konkrečiam darbui ir jį sistemingai dirbti. Kitaip – nieko nepadaryčiau…
Man įdomu kurti filmus, dabar renkuosi medžiagą filmui apie Antaniną Liorentaitę – pirmąją moterį pilotę, kuri pirmoji visame Pabaltijyje iššoko parašiutu. Apie A.Liorentaitę pasakojo 102 metų senolis, buvęs lakūnas Viktoras Ašmenskas. Su meile kūriau filmą „Fanios Vilnius“, mintyse sukasi kiti filmai apie įdomius, nepelnytai pamirštus žmones. Save taip gerai pažįstu, kad žinau, jog ramiai nesėdėsiu…
O metai skuba. Ar jau susipažinote su tokiu jausmu, kaip senatvės baimė?
Aš gal noriu pasenti… ir pati viena mąstau, kad mano aukso amžius prasidės, na, nuo kokių 55 metų, o gal ir tuomet, kai bus per 60. Gal tada jau būsime įgyvendinę nerealius Ginto planus ir naujų pastatų nebestatysime. Iš tiesų smagu, kad jis planuoja, kad jo galva prikimšta idėjų.
Aš pati nežinau, ar norėčiau ramybės, bet gerai žinau, kad norėčiau būti sveika, veikli ir savo vaikams bei anūkams (kurių, žinoma, dar turėsiu) parodyti, jog senatvė nėra jokia pabaisa, o bobutė gali apsiauti sportbačius ir su anūkais užsikabarojusi ant stogo lopyti skyles. Va, tokia bobutė ir aš norėčiau būti.
Eglė Kulvietienė

Jeigu kartu nežaisime, žaidėjų ieškosime kitur… (tas blokas + foto)
Edita sako, kad juedu su Gintu vis dar moka vienas kitą nustebinti, todėl jiems ir nenusibosta būti kartu. Per vyro jubiliejų, kurio Gintas nenorėjo švęsti, Edita jam padovanojo krūvą staigmenų ir žaidimų. Ji apvažiavo kone visą Lietuvą, kad nufilmuotų vyro draugus ir giminaičius, kurie turėjo atsakyti į vieną klausimą – kodėl myli Gintą?
Jo gimtadienis sutapo su šeštadieniu. O tą šeštadienį  Editos vyras, kaip ir buvo įpratęs, išvažiavo į sendaikčių turgų pirkti gėlių. Nustebo, kad turguje įrėmintos  senoviniais rėmais buvo „pardavinėjamos“ jųdviejų su Edita vestuvinės nuotraukos ,o turgaus pardavėjai jį pavaišino šampanu. Beje, Gintas apkaltino fotografą , sumaniusį iš jų vestuvių nuotraukų užsidirbti. O gėlių turguje moterys jam nuoširdžiai dovanojo gėles ir jas priimdamas Gintas nežinojo, kad rytoj už jas mokės Edita… Na, bet kai Ginto automobilį sustabdė policininkas ir vietoje baudos kvito jam įteikė žmonos meilės laišką, vyras suprato – prie visų staigmenų savo nagelius prikišo Edita.
O moters sumanytų netikėtumų lietus tęsėsi. Buvo ir šventinai pietūs, ir mišios Bernardinų bažnyčioje, Gintui  skirta  paroda Dailės galerijoje, kur pats įdomiausias eksponatas – Editos sukurtas koliažas iš jiems abiem brangių daiktelių (tarp jų juostelė, užrišta Mykolui ant riešo, kai jis gimė, seni bilietai į Vienos operos teatrą, visų vaikų fotografijos). Bet tai tik saujelė iš krūvos Editos sumanytų staigmenų vyrui.
„Jeigu nežaistume vienas su kitu, tuomet ieškotume žaidėjų kitur“, – sako Edita, seniai pamiršusi, kas yra rutina.
Eglė Kulvietienė
Rūtos Buzienės, BFL ir asmeninio archyvo nuotr.
.