„Paklydėlis“ Algis Ramanauskas – Sūrskis, neradęs laimės kitur, šį sezoną vėl sugrįžta į „Dviračio šou“ ir sako, kad labiau už viską šioje laidoje yra pasiilgęs savo kolegos Rimo Šapausko. O kaip jaučiasi Rimas? Juk prieš gerus metus kai kam atrodė, kad Sūrskis „išdūrė“ Mauzerį, kai sugalvojo pabėgti į kitą televiziją…

Yra posakis, kad į tą pačią upę antrą kartą neverta bristi. O kaip Jūs jaučiatės, grįždamas į televizijos žiūrovų mylimų peliukų „kailį“?
Džiaugiuosi, kad viskas taip susiklostė, ir manau, kad tas atsitraukimas mudviem su Algiu buvo netgi į naudą. Tai buvo galimybė į laidą pažiūrėti iš šono.
Ir nebuvote nė kiek ant savo kolegos supykęs, kad jis jus taip išdavė prieš metus?
Niekas nieko neišdavė. Tai tiesiog buvo kolegos pasirinkimas. Be to, mes su Algiu nė nebuvome išsiskyrę. Kai ką per tuos metus darėme ir kartu, pavyzdžiui, ne kartą abu koncertavome.
Stebint ir klausant peliukų dialogų laidoje susidaro įspūdis, kad Algio Jūs niekada nenuginčijate, visada jo viršus. Ar gyvenime Jums pavyksta kai kada jį perkalbėti?
Kad to ir nereikia. Mes esame kolegos, dėl to mūsų pokalbiai dažniausiai sukasi apie darbą. Ir draugiškai. O šiaip konfliktuoti, bandyti kitą perkalbėti ar vienas kitam įrodinėti savas tiesas… Neturime tiek laiko, kad tokiems dalykams jį eikvotume.
Gal prisimintumėte įdomiausią nuotykį iš bendro kūrybinio darbo patirties?
Kad visa mūsų bendra veikla buvo ir yra vienas didžiulis bei ilgas nuotykis…
Kaip manote, kokia peliukų populiarumo paslaptis?
Turbūt ta, kad esame laiku ir vietoje. O visa kita – sėkmės dalykas, ateinantis per vaidybą su improvizacijomis – be jų peliukai būtų niekas!
O kitas Jūsų personažas Budulis dar neatgyveno?
Dar matau budulių vaikščiojančių, todėl darau išvadą, kad neatgyveno.
Tai Budulį dar matysime per TV?
Kol kas, manau, Budulis, pagyvens kur nors Norvegijoje, bet po kurio laiko jis turėtų grįžti. Atsisveikinti su juo dar ankstoka.
Rimai, be veiklos televizijoje, esate tėtis, be to, dar ir „didžėjus“. Kuri pareiga pati svarbiausia?
Be abejo, kad buvimas tėčiu!
Dukrai Elžbietai – treji, o Juozapui dar nėra metų. Kai kurie tėvai tvirtina, kad auginti berniuką ir mergaitę – diena ir naktis. Ar tiesa?
Tikrai taip ir, manau, jog tai geras argumentas sakantiems, kad berniukus reikia auginti kaip mergaites, o mergaites – kaip berniukus. O iš tiesų yra prigimtiniai dalykai, kurie jau ankstyvoje vaikystėje labai aiškiai pasireiškia.
Čia pat Rugsėjo pirmoji, bet jums tai kol kas dar neaktualu… Tuomet paklausiu, kokius jausmus ir prisiminimus kelia Jums pačiam ši diena?
Tiesą sakant, jokių – dabar man tai tik eilinė diena. Kažkada, kai lankiau mokyklą, buvo visai neblogai, gal net smagu…
Ačiū už pokalbį.