Nežinote, kaip praleisti laisvalaikį? Tuomet pravers „prancūziški“ patarimai…

Nuvykę į svečią šalį stengiamės apibėgti svarbiausius jos kultūrinius objektus, pripliauškinti kuo daugiau „paveikslėlių“, nupirkti visiems artimiesiems kalnus tradicinių suvenyrų ir, dažnai nė neperpratę ar nepamėginę nors truputėlį įsijausti į vietinių gyventojų ritmą ir būdą, grįžę namo dalijamės su draugais pamatę… tą patį, ką jie yra matę jau anksčiau!

Nacionalinių laisvadienių ypatumai
Neseniai vietinė statistikos agentūra paskelbė apklausos rezultatus, rodančius, kad šiuo metu į užsienį atostogų keliauja tik kas ketvirtas prancūzas. Vadinasi, kelionės nėra pagrindinis prancūzų laisvalaikio leidimo būdas. O kitokių pagrindinių laisvalaikio būdų yra net trys!
Pirmasis – meistravimas, daugiausia, žinoma, labiau skirtas vyrams (tuo metu, kai žmona, numanoma, ruošia gardžius pietus). Šį, drįsčiau teigti, visuotinį vyrų užsiėmimą skatina prekybos industrija: prekybos tinklai Mr. Bricolage („Ponas Meistrautojas“), Bricomarche ar Castoroma siūlo didžiulį įmantriausių įrankių pasirinkimą…
Antrasis būdas  – Randonee (ilgas pasivaikščiojimas), paprastai skelbiamas ir organizuojamas miesto ar regiono bendruomenės arba privačių draugijų. Įvairiaamžiai susiburia į grupes po 30–50 žmonių ir po 15–30 km per dieną žygiuoja miškais, kuriuose nutiestos tam skirtos trasos. Kiekvieną savaitgalį paryžiečiai, it dvikojų skruzdžių būriai, užplūsta priemiesčio miškus ir giraites, idant, kaip jie patys sako, „išmauktų puodelį gryno oro“. Eina ne dėl kažkokio tikslo, o kad judėtų, išjudintų ir iškratytų tą, kas susikaupė per savaitę. Priėję poilsiavietę kas keletą valandų išsitraukia sumuštinių ir specialiai šiai progai keptus gardėsius, skirtus pasidalyti su bendražygiais ir susirinkti už juos pagyrų aikčiojimus… Čia pat neužmirštamas ir svarbus šaunios kompanijos atributas – bokalas sausojo, vainikuojantis visos dienos idilę…
Tiesa, vietiniai gyventojai savaitgaliais linkę nekišti nosies į miškus. Jie kartais, atvirkščiai, susiranda atgaivą Paryžiuje, ilgai lankosi per visus miesto pasažus (pereinamus pastatus ar kiemus) arba pereina visus miesto tiltus per Seną (Paryžiuje jų 37), klausydamiesi su jais susijusių istorijų, pasakojamų žygį suorganizavusio draugijos senolio…
Trečiasis ir, ko gero, svarbiausias – nacionalinis – savaitgalio laisvalaikio užsiėmimas, vienijantis visą šeimą – tai blusturgio lankymas arba… įsiliejimas į jo pardavėjų gretas.
Blusturgio pavadinimas, pažodžiui verčiamas iš prancūziško Marche aux puces, lengvai prigijo Europoje, tačiau patys prancūzai šiam reiškiniui pavadinti retai naudoja šią sąvoką.
Iš tiesų, Paryžiaus šiaurinėje dalyje veikia didžiulis garsus vadinamasis blusų turgus, kuriame parduodami brangūs rinktiniai (tiksliau, atrinkti) daiktai, dažniausiai skirti turistams. Čia randami jie jau įvertinti žinovų -specialistų, todėl kainuoja dvigubai brangiau.
Tuo tarpu tikrosios, dar „nekaltos“ vertybės randamos mažesniuose miesteliuose. Čia blusturgiai dalijami į tris kategorijas ir vadinami visai ne blusturgiais, o antiquites (kai išmanantis istoriją ir stilius prekiauja vertingais, brangiais ir gerai išlaikytais daiktais – įėjimas mokamas), brocantes (prekiaujama senoviniais, gerai išlaikytais, bet nebe tokiais vertingais daiktais) ir pats populiariausias – vide-greniers.

Perliukai šiukšlyne
Vide-greniers iš prancūzų kalbos verčiamas kaip „palėpės tuštinimas“. Čia tikra oazė retenybių ieškotojams. Tačiau tam, kad jas rastum, visų pirma turi gerai išmanyti regioną. Mat nuo to, kuriame miestelyje vyksta toks „tuštinimas“, gali numatyti, ką galėtum rasti.
Ilgamečiai „blusų medžiotojai“ puikiai žino, kokia žmonių klasė gyvena tame ar kitame regione ir kokio plauko prekiautojai susirinks iš aplinkinių miestelių.
„Sumedžioti“ gerą daiktą („blusą“) – tikra profesija. Kvalifikuoti šios srities specialistai prisistato į juos dominantį blusturgį anksčiausią rytą ir… Dažnai tai būna konkretaus kliento užsakymas.
Mažų miestelių prekiautojai dažnai nežino tikrosios kai kurių daiktų, kuriuos parduoda, vertės. Antai rusų kalba dar prieš revoliuciją leisti keli retesni leidiniai guli ant prekiautojo stalelio blukinami saulės už porą eurų – šeimininkui tai jo senelio „palikimas“, kuris jį patį nelabai domina…
Vide-greniers galite rasti ir naujų visiškai nenaudotų daiktų: pavyzdžiui, visą šimtą 9-ojo dešimtmečio stiliaus itališkų spalvotų batelių „kraitį“ – prieš porą metų bankrutavusios italų parduotuvės primiršto sandėlio turtą. Arba pas vieną Ile de France regiono vide-greniers senbuvę, vidutinio amžiaus moterytę, galite aptikti per kelis dešimtmečius sukauptą pačių įvairiausių kvepalų kolekciją, kurioje – ir labai retai pasitaikantys, įmantriai įpakuoti (nebuvę skirti prekiauti parduotuvėse) kvepalai, ir, pvz., 2005 m. nustoti gaminti Lancome firmos Climat kvepalai…
Arba štai miela pagyvenusių žmonių pora išparduoda savo pasimirusio draugo kaimyno rūsio turtus: senukas turėjo darbinių ryšių su Vokietija ir kaskart atsiveždavo iš ten dėžę neprasto vyno… O juk retą prancūzą įtikinsi, kad vertėtų paragauti kitokio, ne tik jų šalyje subrandinto, vyno! Tad turite progą už penkis eurus (butelio kaina) susirengti tikrą išlaikyto, gero vyno puotą…
Taigi didžiulis laisvalaikio malonumas: išvykęs į vide-greniers niekad nežinai, kuo nešinas pargrįši…

Profesija – lentynų tuštintojas
Užsiminus apie profesijas ir palėpių bei visokių kitokių namų užkaborių tuštinimą, neįmanoma nepaminėti vienos rimtos ir sparčiai Prancūzijoje populiarėjančios privačios veiklos – lentynų tuštintojo.
Dažnas, ypač pagyvenęs prancūzas savo bute ar kelių aukštų name būna sukaupęs didžiulę krūvą daiktų, kurių „nebesuvaldo“, t. y. dėl įvairių priežasčių nebesugeba atsirinkti: pasilikti ar išmesti. Štai čia ir prisistato „iš šalies“ antresolių, lentynų, stalčių tuštintojas. Jis be sentimentų, bet vis dėlto žmogiškai sudėlioja daiktų prioritetus į vietas ir padeda užsakovui atsisakyti bent pusės savo užgyvento turto…

Įeiti leidžiama, ir dar – nemokamai!
Prancūzai – simpatiški, taktiški ir dažnai besišypsantys piliečiai. Užmegzti kontaktą su jais paprasta –  galite lengvai įsišnekėti stovėdami eilutėje prie kasos ar kur kitur, tačiau susirasti tikrų draugų prancūzų – pakankamai sudėtinga, ypač atvykėliams. Kontaktas (kaip pasakoja draugai) lieka gana  paviršutinis, o ir patys prancūzai nepuoselėja tradicijos kviestis draugų į svečius.
Užtat yra kita tradicija – turtingesni žmonės, didesnių vilų ar nedidelių chateau (pilių) savininkai rengia pasivaikščiojimus savo privačiose valdose, noriai pasidalija savo šeimos istorijomis, gyvenimo būdo ypatybėmis ir kitomis įdomybėmis. Tokios ekskursijos nemokamos ir patenkina kasdienių praeivių, žvelgiančių per prabangius grotelinius vartus, smalsumą. Tokius pasivaikščiojimus rengti naudinga ir patiems savininkams, nes už tai, kad įsileidžia pašalinius žmones aplankyti istorinio kultūrinio objekto, yra atleidžiami nuo dalies nuosavybės mokesčio.
Antai privačios pilaitės – villa Antoinette netoli Fontainebleau – savininkas vedžioja 15 žmonių grupę po savo parką, su neapsimestiniu malonumu pasakodamas apie čia esančių augalų savybes ir įnorius, apie ežius, įsikūrusius jo sode…
Nenuginčijama tiesa – prancūzai mėgsta, pastebi ir kreipia dėmesį į smulkmenas bei žavisi mažais dalykais, kurie kitiems galbūt atrodytų nereikšmingi. Tai turbūt ir yra garsusis prancūziškas žavesys…

Melina Žilinskaja