Iki šiol neįmenamos Uralo ir Sibiro mįslės…

Yra sunkiai paaiškinamų situacijų ir įvykių, taip pat paslaptingų vietovių, kurios vilioja ne tik mokslininkus, bet ir paprastus smalsuolius įminti dar neįmintas mįsles.

Patomskio krateris Sibire
Jau šešis dešimtmečius Patomskio kraterį gaubia paslaptis. Mat niekas negali paaiškinti, iš kur šis atsirado.
Sykį geologas Vadimas Kolpakovas išvyko į šiaurinę Irkutsko sritį, norėdamas sudaryti tikslų tos vietos žemėlapį. Netikėtai jis aptiko įspūdingą radinį, kurio paslapties įminti mokslininkai nesugeba iki šiol – tai vietovė, kurią vietiniai laiko velnio vieta ir vadina Degančio Erelio Lizdu. Jie pasakoja legendas, kai neva žmonės, nusprendę ten eiti, vidury kelionės smarkiai susirgdavo, negrįždavo gyvi arba dingdavo…
Iš pradžių geologas nedrįso prie tos vietovės artintis, tačiau 1949-aisiais jis vis dėlto išsiruošė į kelionę. Tai, ką pamatė užlipęs ant kalno, jį šokiravo. Vieta buvo giliai miške, krateris – taisyklingos apskritimo formos, jo dydis prilygo 25 aukštų pastatui!
„Kai pirmą kartą pamačiau kraterį, pamaniau, kad perkaitau saulėje, – pasakojo vyras. – Vėliau galvojau, kad tai minos palikta duobė, tik balta, tačiau ji buvo aiškiai per didelė. Antra mintis – archeologinis paminklas. Tačiau nei evenkai, nei jakutai neturėjo tiek išteklių ar žinių, kad galėtų pastatyti tokį gigantą. O priėjęs arčiau pamačiau, kad tai tikrai ne žmogaus rankų kūrinys, nes visas krateris iš šviesių akmenukų.“

Kas pražudė geologą
Šios vietos paslapties mokslininkai neišsiaiškino ir vėliau. Atsirado daug teorijų dėl kraterio kilmės: nežinomas požeminis sprogimas, iš kosmoso nukritusi labai tanki, žmogui nežinoma medžiaga ar net NSO. Bet nė viena jų iki galo nepaaiškina kraterio atsiradimo. Po V.Kolpakovo ekspedicijos manyta, kad tai meteorito išmušta duobė, vėliau ši teorija buvo paneigta. Tuomet spėta, jog tai vulkaninės kilmės darinys, bet ir ši hipotezė greitai žlugo.
2005 m. kitas garsus geologas Eugenijus Vorobjovas irgi išsirengė apžiūrėti Patomskio kraterio. Kai iki jo liko vos keliolika kilometrų, jis staiga krito ant žemės. Kolegos bandė padėti, bet geologas jau buvo miręs… Anot gydytojų, jį ištiko staigus širdies priepuolis, tačiau vietiniai tuo netiki – esą tokie dalykai vyksta dėl kraterio prakeiksmo!

Nėra atsakymo
Vėlesnių ekspedicijų metu pastebėta, kad aplink augę medžiai per 50 metų itin sparčiai paaugo. Juos ištyrinėjus paaiškėjo, jog toje vietoje kažkada yra išsiskyręs didelis kiekis radiacijos – maždaug tiek, kiek į aplinką išmesta per Černobylio tragediją (toks pat medžių augimas pastebėtas ir po Černobylio atominės elektrinės sprogimo). Tad kas gi galėjo sukelti tokį didelį radiacijos protrūkį ir kodėl jis nepadarė jokios įtakos aplinkiniams gyventojams, juolab – kodėl to niekas nepastebėjo?
Taigi vis dar lieka gausybė neatsakytų klausimų apie reiškinį, kuris kartais vadinamas „paslaptingiausia vieta Sibire“: kodėl tik pavieniai medžiai auga ant kraterio šlaitų? Kodėl radiacijos lygis dabar yra mažas, nors yra įrodymų, jog kadaise jis buvo labai didelis? Ir t. t. Bet svarbiausia – nors į kraterį keliavo daug garsių mokslininkų, nė vienas nerado atsakymo, dėl kokios priežasties gimė šis keistas gamtos darinys…

Mįslingasis Uralas
Keistais reiškiniais nuo seno garsėja Rusijos Pietų Uralo sritis, kur šiais metais, vasario mėnesį, nukrito meteoritas. Ši vieta tarsi magnetas traukia dangaus kūnus, neatpažintus skraidančius objektus (NSO) ir paslaptingas nelaimes.
Pranašiški ženklai
Urale esančiame Čeliabinske šaltuoju metų laiku dažnai pastebimas halas – nuo saulės disko nueinantis tiesus šviesos stulpas.
Tikintys prietarais sako, kad žalios spalvos vadinamasis stulpas pranašauja laimę. Tačiau tai būdinga halui jūroje. O štai Čeliabinske jis būna oranžinės ar rausvos spalvos!
Halas – tai optinis reiškinys, susidarantis lūžtant ir atsispindint šviesos spinduliams plunksninių ir plunksninių sluoksninių debesų šešiabriauniuose prizmės formos ledo kristaluose. Šis reiškinys gali būti įmantrių formų. Štai 1941 m. Čeliabinsko gyventojai danguje pamatė du didelius pasienio stulpus, o tarp jų – suplyšusį kareivio batą. Pranašiškas ženklas tuomet neapgavo: po mėnesio Rusija buvo įtraukta į Antrąjį pasaulinį karą.

Bolidai – didžiuliai meteoritai
Čeliabinsko srityje daug anomalijų. Pirmoji nutiko 1735 m., kai rugsėjo viduryje iškrito gausus sniegas ir atėjo dideli šalčiai. O 1909 m. virš Čeliabinsko parskriejo didžiulis meteoritas – bolidas, nukritęs už Miaso upės. Jo šviesa buvusi tokia stipri, kad aplinkui viskas buvo matoma tarsi degant elektros šviesai.
Atrodo, kad bolidai šią sritį lankė ne kartą. 1933 m. vienas, praskriejęs virš Čeliabinsko, nukrito šiuolaikinės Kurgano srities teritorijoje, o 1941 m. kitas „nusileido“ netoli Katav Ivanovsko.

Branduolinė nelaimė
1957 m. rugsėjį Čeliabinsko laikraščiai rašė apie šiaurės pašvaistę: „…intensyviai raudonas, kartais pereinantis į rausvą ir melsvą, švytėjimas apėmė šiaurės rytinę padangės dalį…“
Bet ar tai iš tikrųjų buvo gamtinė šiaurės pašvaistė? Mat būtent tuo metu, rugsėjo pabaigoje, įvyko sprogimas slaptame miestelyje Čeliabinskas-65 (dabartinis Oziorskas) veikusioje branduolinėje gamykloje „Majak“. Kadangi objektas buvo įslaptintas, apie incidentą niekas nežinojo iki kitos branduolinės katastrofos Černobylyje 1986-aisiais. Abiejų nelaimių padariniai buvo panašūs: į aplinką pateko milžiniškas kiekis radiacijos, buvo užteršta didžiulė teritorija, radiacijos poveikį patyrė šimtai tūkstančių žmonių.
8-ojo dešimtmečio pabaigoje ir 9-ojo pradžioje Čeliabinsko laikraščiuose daug liudijimų apie NSO. Miesto šile gyventojai danguje pamatė du objektus, šviečiančius lyg prožektoriai. Vieni matė kažką panašaus į dirižablį, kiti – į šviečiantį debesį.
Be to, Čeliabinską dažnai krečia žemės drebėjimai, nes po juo eina tektoninis lūžis, laikomas sąlygine riba tarp Uralo ir Sibiro. Galbūt dėl to čia gausu anomalių reiškinių?

Tektoninis lūžis
Tektoninis lūžis eina ir per Molebkos kaimą, esantį už keleto šimtų kilometrų į šiaurę nuo Čeliabinsko. Ši vieta vadinama „Zona M“, arba Permės anomaline zona, kuri nuo praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio traukia anomalijų tyrinėtojus. Molebkos administracija netgi pakeitė kaime stovėjusią Lenino statulą į paminklą NSO…
Šią vietą plačiai išgarsino straipsniai apie kontaktus su nežemiškomis civilizacijomis, neva čia pastebimi šviečiantys rutuliai, išsirikiuojantys į taisyklingas geometrines figūras, girdimi garsiniai miražai ir netgi pastebėta, kaip Sylvos upė keičia srovės kryptį…
Paslaptis tebegaubia ir Čeliabinsko oro bendrovei priklausantį lėktuvą „An-2“, kuris skraidindamas 13 keleivių 2010 m. dingo kažkur Uralo kalnuose ir iki šiol nėra surastas.

Mįslinga mirtis
Ypač gausiai legendomis apaugo devynių studentų slidininkų mįslinga mirtis Uralo kalnuose 1959 m. žiemą. Tai buvo atkaklūs ir patyrę sportininkai, įveikę ne vieną sudėtingą maršrutą. Bet kažkas privertė juos naktį basus ir pusnuogius bėgti iš palapinės ir mirtinai sušalti. Byla buvo nutraukta su mistine užuomina: „…priežastis – stichinė jėga, kurios jie negalėjo įveikti.“
Studentų kūnai buvo rasti pusantro kilometro spinduliu nuo palapinės. Vieni patyrė mirtinų traumų – šonkaulių ir kaukolių lūžių, kiti mirė nuo šalčio. Viena mergina rasta be liežuvio ir akių. Teismo medicinos ekspertai nesugebėjo paaiškinti sužalojimų prigimties, nes nei palapinėje, nei šalia jos nerasta nei kraujo, nei grumtynių pėdsakų. Visi brangūs daiktai ir pinigai likę, čia pat – ir nebaigta valgyti vakarienė. Bet štai ir didžiausia mįslė – palapinė buvo prapjauta iš vidaus! Vadinasi, vakarieniaujant staiga įvyko kažkas, kas privertė turistus žaibiškai pjauti palapinę ir sprukti…

Parengė Virginija Barštytė, MATTON