Apie Jurgitos avantiūrą, kurią išprovokavo penktasis vaikelis

Atsiradęs mažylis Aistis, papildęs jau buvusią gausoką trijų brolių ir sesutės draugiją, į lituanistės Jurgitos Sėjūnaitės gyvenimą įnešė daug pasikeitimų – moteris išsikėlė gyventi į kaimą, ėmė kurti natūralią lietuvišką ekologišką tyrą kosmetiką ir su jaunystės drauge Nomeda pradėjo savo verslą.

Su Jurgita susitinkame Vilniaus centre Gedimino prospekte esančioje parduotuvėje, kurią, kaip ir savo kuriamą kosmetiką, Jurgita pavadino „Ambroozija“. „Graikų mitologijoje ambrozija – dievų maistas, suteikiantis amžiną jaunystę“, – sako šiltai besišypsanti moteris, o aš pasmalsauju, ar tikrai prieš mane ta pati Jurgita, su kuria susitariau pasikalbėti. Keturių sūnų ir dukros mamą įsivaizdavau esant kur kas solidesnę personą, o jaunyste spinduliuojanti Jurgita – labiau panaši į studenčiokę…  „Kur jūsų paslaptis? Gal atradote stebuklingą jaunystės receptą?“ – klausiu. Jurgita šypsosi. Besikalbėdamos ir pradedame įminti jos paslaptį.

Pabėgimas į kaimą – nuostabi avantiūra
Jurgita prisipažįsta esanti miesto vaikas. Apie gyvenimą kaime ji niekada negalvojo, tačiau, gimus penktam vaikeliui, trijų kambarių bute Karoliniškėse didelei šeimai pasidarė ankšta. Namuose vėl atsirado vaikiška lovytė, maniežas, vaikštynė ir dar daugybė mažyliui reikalingų daiktų, kuriuos Jurgita jau buvo paslėpusi. Didesnį butą Vilniuje būtų buvę sunkoka išlaikyti, tad juodu su vyru Giedriumi nusprendė kraustytis į Trakų rajoną ir pasistatė namą kaime.
„Karoliniškių pasiilgstu, ten prie Pasakų parko liko daug gerų prisiminimų“, – sako Jurgita.
O kaime žiemą iš pradžių jai buvo liūdna: vyras išvažiuodavo į darbą, vyresnieji vaikai – į mokyklą. Likusi viena su mažuoju ji matydavo tik retsykiais iš miško išbėgantį briedį. Jurgitai labai trūko veiklos…
„Visada gebėjau iškart daryti bent tris darbus, o dažnai ir penkis, – sako Jurgita. – Supdama  mažiausią, tikrindavau vyresnėlių namų darbus, viena akimi žiūrėdavau žinias per televizorių ir dar megzdavau ar siuvinėdavau. Visada jaučiau silpnybę rankdarbiams. Prieš gimstant pagrandukui ir išsikeliant gyventi į kaimą, organizuodavau renginius, sukdavausi greičiau už voverę. Dirbdavau nuo ryto iki vakaro. Bet man patiko taip gyventi: spėjau ir šeimyną sužiūrėti, ir darbus atlikti.“
Tačiau prasidėjo krizė, renginių sumažėjo, po širdimi pradėjo belstis penkta gyvybė, šeima persikraustė ir Jurgita pradėjo sukti galvą, kuo užsiėmus kaime.

Namuose galima ir muilą išvirti
„Pavasarį sužaliavo pievos ir aš pradėjau rinkti vaistingąsias žoleles. Gal tos žolelės pašnibždėjo, ko turėčiau imtis?“ – garsiai mąsto Jurgita. Ji netapo žolininke, savo šeimai žolelių pridžiovina tik arbatoms virti. Galvoje sukirbėjo kita mintis – vietos dabar pakanka, kodėl nepabandžius namuose išsivirti muilo? Beje, pirmojo Jurgitos muilo gabalėlio vos nesuvalgė sūnelis, pamanęs, kad tai pyragėlis…
Ne iš karto ji tą muilą išvirė, vos namų nesudegino, bet atkaklumo Jurgitai niekada netrūko. O paskui mintys pradėjo suktis apie savo gamybos kremus, prausiklius, valiklius. Pirmieji vertintojai – vyras, vaikai ir artimiausi bičiuliai. Jurga pradėjo naršyti internete ir ieškoti žinių apie natūralios kosmetikos gamybą, parsisiuntė knygų iš Prancūzijos, o iš Provanso atkeliavo ir aliejai, hidrolatai, eteriniai aliejai. „Juk kremams gaminti reikia sertifikuotų medžiagų“, – paaiškina.
Ji pati sugalvoja būsimo produkto formulę ir ją užrašo. O tada jau gamina produktą, mėgindama tokias proporcijas, kokias pati mano esant reikalinga. Pirmuosius mėginius siunčia draugams ir visada prašo juos išbandyti visų šeimos narių. Kai apie savo sukurtą produktą gauna šimtą procentų teigiamų atsiliepimų, kuria jam indelį, etiketę ir pavadinimą. Jurgitos sukurti produktai pavadinti „Žemė“, „Gabija“, „Saulė“ ir kitais lietuviškais pavadinimais. Tiesa, kartais produkto gamyba užtrunka ilgokai. Pasitaiko ir nelabai sėkmingų bandymų, tuomet Jurgita ieško naujos formulės ir vėl kuria. Moteris dirba viena ir apie savo kūrybinius procesus nėra linkusi daug kalbėti. Jos kurtą kosmetiką reikia išbandyti ir patiems nuspręsti, ko ji verta. Užtai Jurgita mielai pasakoja apie savo vaikus, kurie mamai ir labai panašūs, ir labai skirtingi.

Vyresnėliai turėdavo greitai užaugti
Jurgita sako visada maniusi, kad savo vaikus augins kažkaip ypatingai, kad bus pati geriausia mama pasaulyje. Iš tikrųjų vaikai patys padiktuoja, ko jiems labiausiai reikia.
„Kai gimė Gabrielė, buvau dar tokia jauna, kad nieko neėmiau į galvą. Vėžindavau dukrą vežimėlyje ir plepėdavau su draugėmis. Tada netrūko rūpestėlių: sauskelnių nebuvo, mišinukus tekdavo virti pačiai. Vieną dieną mama atnešė sauskelnių ir pasakė: „Pažiūrėk, koks stebuklas!“, – prisimena ji. Vyresnėliai turėdavo greitai užaugti ir imtis pareigų, nes šeimoje visada būdavo mažesnis. Jurgita, turinti puikų vadovės talentą, gebėjo visus vaikus apdalyti darbeliais ir įdiegti supratimą, kad mažos ir didėlesnės jų pareigėlės yra labai svarbios.
„Gabrielei buvo penkeri, kai ji jau prižiūrėdavo brolį, gulintį manieže ar lovytėje, o aš trumpam išbėgdavau į parduotuvę. Vyriausias sūnus privalėjo sutvarkyti žaislus, mažesnis jo brolis žinojo, kad turi patylėti, palaukti, nes pats mažiausias vaikas dabar miega. Dabar Jurgita mano, jog dėmesio vyresnėliams trūkdavo, bet jie augo savarankiški, atsakingi ir supratingi. Dukra, turėdama tris mažesnius brolius, užaugo labai savarankiška, vyriausias sūnų Darius – lėtesnis, ramesnis, Povilas – labai kūrybingas, nors judrus ir nekantrus, o Domantui gyvenimas yra visą laiką  gražus, jis viskuo patenkintas ir eina per gyvenimą dainuodamas“, – džiaugiasi vaikais Jurgita.
Mažesnieji apsipykę paskųsdavo vienas kitą, o paaugę tapo labai vieningi. Kartais Jurgitai taip norisi išprovokuoti vieną jaunesniųjų sūnų ir sužinoti, kaip ten vyresnėliai, ar kokios nors išdaigos neiškrėtė, bet jaunėlis tyli lyg būtų vandens į burną prisisėmęs – mamai broliškų paslapčių neišduoda. Sesė taip pat brolius užstoja.

Nešioja tiek, kiek nori
„Savo pagranduką Aistį auginu jau visai kitaip“, – prisipažįsta Jurgita. Aistis gimė, kai Gabrielei buvo šešiolika, o jauniausiam iš trijų vyresniųjų sūnų Domantui – dešimt. „Kai Aistis gimė, buvau jau patyrusi brandi mama, gebėjau mėgautis motinystės džiaugsmu“, – sako Jurgita ir vėl palygina, kaip augino vyresnėlius. Vaizdelis būdavo maždaug toks: dukrelę mama tempdavo už rankos, vežimėlyje gulėdavo broliukas, o mamos pilvelyje – dar vienas mažylis. Reikėjo išmokti save dalyti, labai sunku buvo kiekvieną vaikelį panešioti lygiai tiek pat, kiek jo brolį ar sesę, priglausti, išgirsti.
„Aistį mažiuką labai dažnai imdavau ant rankų ir nešiodama džiūgavau, kad galiu savo vaikelį laikyti tiek, kiek pati to noriu. Vaikui reikia mamos rankų šilumos, bučinių, glamonių. Vyresnėliai taip greitai užaugo, jų jau nei pakelsi, nei paglamonėsi – juk varžosi… Aistukas gauna visas glamones, kurių nespėjau išdalyti vyresnėliams. Jis nelanko darželio, o kai iš mokyklos grįžta broliai, paruošę pamokas pasiima mažėlį ir kartu dūksta“, – pasakoja Jurgita, džiaugdamasi, kad darbovietė yra visai šalia namų, tiesiog kitame pastate.
Jurga girdi, kaip jos vyresnieji vaikai pasišneka apie savo ateitį: visi jie norėtų turėti ne mažiau kaip po tris vaikus. Nors dukra prisipažįsta, kad kartais labai pavydi vienturčiams, tačiau visų keturių vyresniųjų meilė mažiausiam Aisčiui byloja ką kita – visi Jurgitos vaikai savo gyvenimo be brolių ir sesers neįsivaizduoja.
„Man malonu maišyti kremus, savo veikloje matau prasmę“, – sako moteris. O kai sekasi dirbti, ir namų reikalai gerai einasi. Mama linksma, pakilios nuotaikos, ir vaikams dėl to smagu. Jurgitos kremais tepasi ir jos paaugliai, kuriems išlenda spuogų, ir mažėlis, kai jam įkanda uodas. Tačiau šios moters šeimoje yra buvę ir rimtų bėdų, kurios tuomet dar labai jauną mamą privertė ieškoti išeičių.

Prieš alergiją – dietomis
Gamindama natūralią rankų darbo kosmetiką, Jurgita tikisi, kad ją vartojančių būsimų mamų vaikai tiek nekentės nuo alergijos, kiek kentėjo augdami jos mažyliai, ypač vyriausia dukra. Kai augo Gabrielė, medikai dar tiek daug nekalbėjo apie alergiją. Dukrytę degančiais žandukais nuvesdavo pas vaikų gydytoją ir ši sakydavo, jog tai – nuo šalčio, kad pavasarį viskas praeis, tačiau ir pavasarį skruostai degdavo kaip degę. Medikai mergytę ir jos tėvelius siuntinėjo į klinikas, prirašydavo visokiausių vaistų, kol vieną dieną pagyvenęs daktaras Jurgitai pasakė: „Nieko, vaikeli, nebus – „sėskit ant dietos“. Ir ji trejus metus dukrytę maitino specialiai tik jai vienai pagamintu maistu: darė kalcintą varškę, virė kruopas, kepė blynelius iš ruginių miltų tik su vandeniu, daržoves taip pat virdavo vandenyje. Dukra išaugo savo bėdą, tačiau vos tik susinervina, pervargsta, ir vėl pasirodo alergijos nagučiai. Alergiški buvo ir sūnūs: vienas – daugiau, kiti – mažiau. O Aistis tokių bėdelių neturi. Gal todėl, kad auga apsuptas gamtos, kad valgo pačios Jurgitos užaugintas daržoves?

Draugės ir verslo partnerės
Smalsu išgirsti ne tik apie gausią Jurgitos šeimyną, bet ir apie tai, kaip ji sugeba jau dvidešimt metų išsaugoti tvirtą draugystę su Nomeda, tapusia ir Jurgitos verslo partnere. Reta kuri verslo pora sugeba taip darniai dirbti.
Studijų metais išvydusi vėliau į kursą įsiliejusią Nomedą, Jurgita pamanė, kad su šia mergina nesusidraugautų… Tačiau susiklostė taip, kad gana greitai jos tapo neišskiriamomis draugėmis.
Neišsiskyrė ir baigusios studijas, kartu darbavosi įvairiose kompanijose, kuriose darbai buvo susiję su prekyba, finansais. Nomeda augina dvynius sūnus, o Jurgita vaikelius gimdė vieną po kito. Tuomet draugės bendravo mažiau, tačiau vos ūgtelėdavo kuris Jurgitos mažėlis, ir bičiulės vėl ieškodavo bendros veiklos.
Kai viena pradėjo gaminti kremus, kita noriai atėjo į pagalbą. Dabar Jurgita atsidėjusi kuria kosmetiką, o Nomeda rūpinasi parduotuve ir pardavimu. Kartais draugių nuomonės išsiskiria, tačiau jos visada randa sprendimą. Svarbiausia, kad abi tiki – Lietuvoje veiklos galima rasti, kiek tik nori, svarbu išdrįsti jos imtis. Jurgita ir Nomeda dirba daug, tačiau jų darbas yra ir jų pomėgis.
Atsisveikindama prisipažįstu, kad vis tiek lieku nesuvokusi, kaip ji tiek daug spėja nuveikti. Jurgita į tai atsako, jog įpratusi be perstojo suktis. Užtat nemoka ramiai pasėdėti ir išgerti puodelio kavos…

Eglė Kulvietienė