Daiva filmuojasi seriale „Moterų laimė“, džiaugiasi jau paauglės dukters artumu ir kalba apie teisingą gyvenimą.

Daiva jau yra krimtusi aktorės duonos. Vis dėlto naujas vaidmuo seriale „Moterų laimė“ jai nukrito pačiu laiku. Tai tarsi jos teisingai gyvenamo gyvenimo patvirtinimas. Daivos žodžiais tariant, viena svarbiausių žmogiškosios laimės dalių yra daryti tai, kas tau svarbu, ir tuo džiaugtis.

Serialo herojės išgyvena ir savas istorijas
Daiva tikina, kad filmavimasis vyksta sparčiai ir sklandžiai, komanda puiki, scenos – įvairios. „Filmas tikrai nenuobodus. Manęs nuolat klausia, ar tai panašu į „Seksą ir miestą“ arba „Nusivylusias namų šeimininkes“. Ne, mūsų herojės – vargelio prispaustos, vyrų išduotos arba dar neatrastos lietuvės moterys. Jos įmestos į tokias gyvenimo situacijas… Čia net vaidinti nereikia, niekas nepritempta, kiekviena mūsų yra išgyvenusi savas istorijas, – pasakoja Daiva. – Taigi herojės, gyvenimo prispaustos prie žemės, gerai suvokia, kad niekas kitas, tik pačios turi sau išsikovoti vietą po saule: susikurti naujas darbo vietas, užsidirbti pinigų, sutikti mylimuosius… Žiūrovėms beliks „prisimatuoti“, ar ir jos murdosi panašiose situacijose. Greičiau tai filmas apie stiprias moteris, kurios bando stotis ant kojų. Nusivilti galima nebent tuo, kad nesame tokios gražios kaip „Sekso ir miesto“ artistės…“
Bene labiausiai Daivai patinka, kad Lietuvoje adaptuojamo scenarijaus tekstą artistams leidžiama laisvai interpretuoti. Žinodama, ką turi pasakyti, sakinius ji gali sudėlioti savaip, tuomet ir dialogai tikroviškesni, ir džiaugsmingos kūrybos netrūksta, nes kas jau kas, o Daiva tikrai tos interpretacijos yra išmokusi vesdama laidas ar renginius.

Prancūzės mažiau verkia už lietuves
Daiva, baigusi prancūzų kalbos studijas, be abejonės, turi sentimentų prancūziškajai temai. „O taip, – patvirtina ji. – Su drauge esame rimtai nusiteikusios rugsėjį susirasti frankofonus – pasidžiaugsime puikiu bendravimu Oskaro Milošo kultūros centre. Tai ir kalbos tobulinimas, ir koncertai, ir filmai, ir įvairūs renginiai. Beje, prancūzai visada „ėmė pasaulį“ per kultūrą…“
Neginčijama, prancūzės žavi savo žaisme, lengvumu. Ar Daivai sekasi bendrauti žaismingu, prancūzišku stiliumi? „Vakarojant man netrūksta laisvumo bendrauti, čiauškėti… – susimąsto ji. – Vis dėlto prancūzams galima pavydėti lengvesnio požiūrio į santykius. Jie suteikia daugiau laisvės vienas kitam, paprasčiau vertina, nekuria, kur nereikia, problemų. Prancūzės tikrai mažiau verkia už mus, lietuves.“

Nesvarbu, ką veiksi, gal mėtas auginsi…
Galbūt dabar, turėdama visokeriopos patirties, Daiva gali pasakyti, kas yra meilė? „Meilės, laimės apibrėžimai šiuo metu smarkiai koreguojami, pildomi, – pusiau linksmai ėmė svarstyti moteris. – Turbūt viena svarbiausių sudedamųjų dalių yra daryti tai, kas žmogui svarbu, ir tuo džiaugtis. Ne kiekvienam yra tai pavykę. Sutinku žmonių, kurie nedrąsiai sako, ką veikia: „na, taip susiklostė aplinkybės“ arba „atsidūriau tam tikroje vietoje, užstrigau“…
Mes kiekvienas gyvename savo gyvenimą ir yra teisinga jį pragyventi, kaip norime. Jei nesiseka sukurti šeimos, kas gelbsti? Veikla. Tai yra gelbėjimosi ratas, neleidžiantis nugrimzti. Juk tiek daug galima nuveikti gyvenime! Nė vienas nesame apsaugoti nuo bėdų – netekties, nesveikatos… Prasčiau, jei tokiu metu nedžiugina niekas, jokia mintis. Bet jei turi įdomią veiklą – nesvarbu, ką darysi, gal mėtas ar levandas auginsi, kaip neseniai išgirdau… Ir jau gerai, jau atsibudusi gali nueiti pasigrožėti jomis.“

Yra ko pykti ant kolegų žurnalistų
Aštrokai paklausiau, ar Daiva nekompleksuoja dėl bėgančių metų? Būtent televizija yra nepagrįstai sureikšminusi jaunystę, ir šis jos duotas tonas palyti ne tik joje dirbančius, bet ir televiziją žiūrinčius žmones. „Žinoma, yra ko pykti ant kolegų žurnalistų, kurie pasirinko būtent tokią kryptį televizijoje, – susimąsto ji. – Pavyzdžiui, Prancūzijoje protingas laidas kuria protingi žmonės, net 40-metės, jų supratimu, ne visada gali vesti pokalbių laidą. Pas mus, deja, kitaip, nors šiuo metu požiūris gal šiek tiek kinta. Žinoma, turėdamas proto suvoki, kad tavo vertė nesikeičia nuo to, kad tu esi tokio amžiaus, kokio esi, ir kad tavo kūnas yra toks, koks paprastai yra sulaukus tokių metų. Ir kad tavo vertė nepasikeis pasididinus krūtis ar nusidrožus šonus…“

40-metė turi labiau rūpintis savimi
Svarbiausia, žinoma, sveikata, ypač, kai moteriai per 40. Ji labiau turi rūpintis kūnu, veidu. Tačiau Daiva ne pati ieškojo išeities. Sunkiausiu momentu, sužinoję apie jos gyvenimo pokyčius, moteriai paskambino iš „Miramedos“ sveikatos klinikos ir pakvietė ateiti relaksacinio masažo. „Buvau per daug sudirgusi, – prisimena ji, – bet praėjo kelios savaitės ir aš atsidaviau į medikų bei kosmetologų rankas. Gražiai susitarėme – tapau „Miramedos“ reklaminiu veidu, taigi turiu progą išbandyti ozono terapiją, dėl kurios, esu girdėjusi, galvas pametusios visos Holivudo gražuolės.“

Ir laikas gydo…
O iš tikrųjų sielos žaizdas geriausiai turbūt gydo laikas. Laikas, kurį reikia prabūti, gal net pragedėti. „Įvairiai žmonės išeina iš mūsų gyvenimų, – pratęsia Daiva. – Pateisinamas išėjimas, kai išeinama anapus, nes mes nieko negalime pakeisti, ir nepateisinamas kitoks išėjimas – su skyrybomis labai sunku susitaikyti. Keista, bet labai skirtingas prasmes ir tikslus žmonės sudeda į bendrą katilą: vienam šeima reiškia viską, o kitam – tik nevykusį projektą…“

Adelei reikia ir mamos, ir savarankiškumo
Kaip gerai, kad 11-metė Adelė šiuo mamai sunkiu metu daug daugiau kartų negu paprastai pasako: „Mama, aš tave myliu“. Išaugo aukšta, plonytė. Jos didžioji aistra – piešti, modeliuoti. Gal bus nusižiūrėjusi į savo krikšto mamą Juliją? Daiva ją yra išmokiusi filmuoti buitine kamera. Tad dažnas mergaitės užsiėmimas – lėlių monstrių, kurias ji visai neseniai karštligiškai kolekcionavo, filmavimas. Pati filmuoja, pati kuria dialogus, belieka tik išmokti montuoti…
11 metų – tai ir paauglė, ir dar vaikas. Jai vis dar rūpi žaisti su poniais, bet kartu labai rūpi, kuo apsirengti. O prieš gimtadienį primygtinai prašė, kad mama jai leistų nusidažyti plaukų sruogas – žinoma, leido. „Liepos 13-ąją palikau Adelę pas kirpėją, ir jos šviesūs plaukai buvo papuošti skaisčiai rožinėmis ir violetinėmis sruogomis, – pasakoja šypsodamasi mama. – O kokia buvo patenkinta: mama, geresnės dovanos tu man negalėjai padovanoti. Mes abi tikrai prisiminsime šį, 11-ąjį, gimtadienį.
Jos toks amžius, kai švelnumo vis dar labai reikia: taigi reikia tiek mamos, tiek savarankiškumo. Mat kartais Adelei vienai norisi užeiti į kavinę, esančią netoli namų, ir užsisakyti mėgstamą patiekalą… Labai džiaugiuosi tuo mūsų artumu, nes anksčiau ar vėliau vaikai atitolsta nuo savo mamų…“
Virginija Barštytė