Verkiame, nes tai naudinga, o gal priešingai – kenkiame sau?

Verkiame prispaustos vargo ar iš džiaugsmo, skirdamosi ar susitikdamos su brangiais žmonėmis, šeimyninio kivirčo metu, susigraudinusios ar supykusios, iš baimės ar bejėgiškumo, dėl jausmų pertekliaus ar  trūkumo… Kodėl?

Raudų istorija
Ašaros – natūralus gamtos reiškinys. Ir vis dėlto tai didžiulis ir keistas stebuklas – tie tyri, skysti, ne bet kada išriedantys kristaliukai ne tik turi savo istoriją, bet ir traukia mokslininkų dėmesį…
Nuo senovės ašaros buvo laikomos neatsiejamu nelaimių – mirties, laidotuvių, kovų pralaimėjimų ar meilės be atsako – atributu. Pasakų, romanų bei įvairių tautų legendų veikėjai rauda, kai nebeįstengia pakelti sielvarto. Tačiau ne visada ašaros riedėdavo dėl nesėkmės.
Senovės egiptiečiai laikė, kad žmonės gimsta iš Saulės dievo Ra ašarų. Inkai buvo tikri, kad ašara – naudingiausias pasaulyje skystis, savotiškas „rezervuaras, kuriame į vieną susilieja dangus, medžiai ir žmonės“. Pakakdavo dangaus dievui Virakočai pravirkti, ir Žemėje užgimdavo gyvybė…
Krikščionių kultūroje ašaros laikomos išskirtinio dvasiškumo ir žmogiškumo požymiu.
Beje, rašytojai ir poetai dažniau griebiasi ašarų nei nenuslopinamų linksmybių temos. Visus išlietų ašarų rekordus pranoko Lewiso Carrollo (Luiso Kerolio) „Alisa stebuklų šalyje“: ašaros mažai mergaitei riedėjo upeliais, ji priverkė visą jūrą, kurioje pati vos nenuskendo…
Apie ašarų fenomeną mokslininkas Charlesas Darwinas (Čarlzas Darvinas) rašė, kad verksmas, sukeltas stipriais sielos išgyvenimais, būdingas tik žmogui, ir buvo tikras, kad žmonės anksčiau ar vėliau praras tą gebėjimą. Pasak jo, garsus verksmas reikalingas tik kūdikiui, kad patrauktų motinos dėmesį, o kitais atvejais ašaros neturi nei prasmės, nei reikšmės ir prilygsta apendiksui.

Ašaros – ne šiaip skystis
Galbūt Ch.Darwinas iš dalies buvo teisus dėl gebėjimo verkti praradimo. Jei taip atsitiktų, mūsų visų būtų gaila iki ašarų, nes tuomet stresinę būseną tektų malšinti kitokiais, ne tokiais nekaltais būdais.
Manyti, kad ašaros tėra tik paprastas skystis, klaidinga. Ašaros, trykštančios, kai pjaustome svogūnus, ir tos, kurios rieda skruostais, kai dešimtą kartą žiūrime „Titaniką“, yra skirtingos cheminės sudėties, o ir jų funkcijos skiriasi.
Beje, moterys verkia 64 kartus per metus, vyrai – tik 17!

Ašarų rūšys
Egzistuoja dvi ašarų rūšys: fiziologinės – reikalingos akims valyti ir drėkinti, ir emocinės, kurias liejame ištikus nelaimei ar džiūgaudamos. O žinduoliai geba „verkti“ tik fiziologinėmis ašaromis.
Fiziologinės ir reflektorinės ašaros drėkina permatomą akies sluoksnį – rageną, kuri turi mažai vandens ir be ašarų negali deramai funkcionuoti. Ašarų medžiagos apgina rageną nuo mikrobų, infekcijų, maitina ją. Mirusias ragenos ląsteles ir svetimkūnes daleles, patekusias į akį, irgi išplauna ašaros.
Fiziologinės ašaros, dengiančios rageną, yra iš trijų sluoksnių: riebaus, skysto ir mucininio. Aukščiausias – riebus sluoksnis, kuris stabdo ašarų garavimą nuo akies paviršiaus. Vidurinis – skystas – turi deguonies, o mucininiame gausu maitinamųjų proteinų.
Vidinis vokų paviršius taip pat nuolatos drėkinamas ašarų, antraip jie kiltų girgždėdami it kaimo trobos duris. Mirksime kartą per dešimt sekundžių – kad ašaros tolygiai išsilietų akies paviršiumi ir jį nuvalytų.

Raminančios ašaros
Ašaros, pralietos dėl emocinės įtampos, šiek tiek kitokios sudėties.
Jos turi daugiau baltymų ir hormonų, tarp jų prolaktino, kuris moterų organizme padeda gamintis pienui. Tai iš dalies paaiškina, kodėl moterys verkia keturis kartus dažniau nei vyrai. Ir neretai – dėl menkiausios priežasties…
Ašaros išvalo iš organizmo toksines medžiagas, kurios susikaupia streso metu. Emocinis verksmas sumažina pykčio ir gilaus sielvarto pojūčius 40 proc., taip pat apramina sielos skausmą.

Laimės ir juoko ašaros
Laimės ašaros dažniausiai ištrykšta pasibaigus įtemptam laikotarpiui.
Juk dėl palaimingų jausmų neretai ir juokiamės, ir verkiame vienu metu. Dažnai džiaugsmo ašaros virsta neatsiejamu laimingo vyksmo kulminacijos atributu.
Nemaloniomis aplinkybėmis, kai viskas pagaliau baigiasi sėkmingai ir nelaimė aplenkia, o nerimas atslūgsta, taip pat pasirodo laimės ašaros.
Beje, ašaros iš juoko paaiškinamos nebe psichologine, o veikiau fiziologine būsena. Besijuokiant ilgai ir garsiai, susispaudžia pilvo raumenys, tuomet panašiai ima spaustis ašarų maišeliai – ir akys sudrėksta.

Ir vis dėlto, kodėl verkiame?
Poreikis lieti ašaras žmogui atsiranda kur kas dažniau nei poreikis juoktis. Ašaros – pirmasis komunikacijos būdas. Kūdikiui tai vienintelė galimybė pranešti aplinkiniams apie savo poreikius. Ašaros rieda putliais skruostais – mažasis žliumbis mokosi bendrauti. Praeis visai nedaug laiko ir jis apsiašaros pirmąkart patyręs apmaudą, nusivylimą… O vėliau ims verkti dėl pačių įvairiausių priežasčių.
Kodėl apsiašarojame žiūrėdamos filmą taip, lyg jo veikėjai būtų mūsų artimieji? Be to, kad režisierius sugebėjo prisibelsti į mūsų širdis, sukūręs emocijų vertą kūrinį, mes, įsijausdamos į svetimą gyvenimą, susitapatiname su veikėjais, išgyvename svetimą gyvenimą arba… gailimės, kad negalime to padaryti tikrovėje, mąstome, jog turėdamos šalia tokį vyrą (kaip herojus) tikrai mylėtume jį karščiau nei pagrindinė herojė… O gal mums trūksta emocijų ir romantikos?

Savos taisyklės
Pasirodo, verksmas turi savų taisyklių.
* Nepatartina verkti į pagalvę, užsidengti arba trinti akis rankomis.
Antraip neišvengsite galvos skausmo, patinusio veido ir raudonų akių.
* Valią ašaringiems jausmams duokite stovėdama ar sėdėdama, o vėliau nusiprauskite vėsiu vandeniu.
* Paakių pabrinkimo atsikratysite uždėjusi ant jų ir vokų vėsų kompresą.

Gerai ar blogai?
Ašaros savotiškai suteikia mums apsivalymą. Tačiau verkti geriau esant vienam, nes ašaros ne visada atlieka gerą darbą.
Prisižiūrėjusios filmų galvojame, kad verkianti moteris – natūralu, tad būti silpnai pritinka. Tačiau tikrovėje ne kiekvienam patiktų atsidurti šalia kūkčiojančios moters.
Kartą buvau kine su savo pirmuoju vaikinu (vyresniu už mane devyneriais metais). Žiūrėjome „Mulen Ružą“. Žinia, šiame filme yra graudžių vietų, tad ašarų neišvengiau ir… Nors buvo prietema, iš savo vaikino gavau kelias aštrias pastabas. Jis buvo nepatenkintas mano reakcija. Vėliau, pasiklausiusi pažįstamos psichologės, dėl ko jis toks nejautrus, išgirdau paaiškinimą, kad vyras galėjo jaustis nejaukiai, nes nežinojo, ką sakyti, nemokėjo nuraminti. Juk vyrai kartais emociškai net silpnesni už moteris, tad panašiose situacijose gerokai sunerimsta…
Ašaros gali juos suerzinti ir dėl aplinkinių žvilgsnių bei šnibždesių apie tai, jog šių ašarų kaltininkas veikiausiai yra šalia esantis žmogus. Arba dar blogiau – jis gali įtarti, kad ašaromis bandote jį paveikti…

Ašaros matant darbdaviui
Sugalvojusios sugraudinti darbdavį, prieš tai, kai imsite raudoti jam matant, gerai pagalvokite. Nes vėliau galite sulaukti netikėtų apkalbų, vengimo, galiausiai abejojimo jūsų kompetencija…
Jei esate jautri, lengvai pažeidžiama, o pokalbio su darbdaviu metu ašaros pačios veržiasi laukan, patartina nepasiduoti emocijoms, susikoncentruoti į kvėpavimą ir visomis išgalėmis neduoti valios ašaroms.
! Neverkite matant žmogui, nuo kurio priklauso jūsų užimamos pozicijos, karjeros likimas, materialinė gerovė, taip pat jei jo ko nors prašote.
Tokį ginklą naudokite tik gerai pažinodamos priešingos lyties savybes ir būdamos tikros, kad suveiks. Antraip ašaros bus panaudotos prieš jus.

Melina Žilinskaja, MATTON