Apie tai, kaip Vilma ir Asta nebijojo mesti kelio dėl takelio
Kartais reikia tik truputį laisvo laiko, ir kažkas, ilgai glūdėjęs mumyse, ko mes nė neįtarėme esant, ima ir prabunda. Taip atsitiko ir Vilmai Bartuškaitei, kuri ryžtingai atsisveikino su žurnalistika bei leidyba ir šiuo metu karaliauja savo ir partnerės Astos Žvikevičienės įkurtoje dovanų parduotuvėlėje, pavadintoje „Laimės džemas“.

Atsikratė „priklausomybės“
Vilma linksmai pasakoja: „Sumažinus etatus, staiga pasijutau laisva ir galėjau skelbti visam pasauliui: imkit mane ir samdykit. Vis dėlto supratau, kad ateina metas radikaliai keistis, o ne dar kartą bristi į tą pačią upę – lįsti į kokį nors internetinį puslapį ar reklamos sritį. Mat jau sočiai prisibuvau medijoje, o tai man, nuoširdžiai sakau, labai patiko. Ypač gera buvo dirbti dienraštyje, kas rytą mąstant, planuojant naujas medžiagas.
Sakote, žurnalistika – didžiulė trauka? Taip, tai savotiška priklausomybė, tik nežinau, kuria, prastąja ar gerąja, prasme. Pamenu, dirbdama mėnesiniame žurnale, ilgėjausi dienraščio, jo greitos tėkmės. Neatmetu, kad dabar taip pat gali užklupti ilgesys, bet pastaruoju metu, kai žiniasklaidos rinka perpildyta, dairiausi ko kito – šiandien gyvenu vien dovanų idėjomis, savo maža parduotuvėle, ir labai džiaugiuosi atradusi verslininkės gyslelę.“

„Dovanos kitaip“
Vilma su verslo partnere Asta yra išleidusios ne vieną kulinarinę knygą. Matyt, abiejų pasąmonės jau seniai dirbo šia linkme, nes dovanų, kurias galima pavadinti „dovanos kitaip“, parduotuvė – ir yra vienos knygos atspindys. „Atsisveikinusios su senu darbu, puolėme į verslą, – šypsosi Vilma. – Abi buvome nelabai nusimanančios, nelabai sulaukiančios pagalbos ar paskatinimo iš tiekėjų. Tiesa, buvo keletas įmonių, kurios leido vėliau susimokėti už produkciją, viena – po dviejų savaičių, kita – po mėnesio. Šiaip viskas, kas sudėliota lentynose, yra mūsų nupirkta, kryptingai sudėliota, supakuota, užrašyta… Tikrai, tai yra „dovanos kitaip“. Mudvi su drauge seniai ilgimės ne tradicinių dovanų – porceliano, krištolo, o kur kas paprastesnių – juk tai gali būti tiesiog kokybiškas maistas, supakuotas į puikų krepšį ar dėžę, kurie šeimininkams liks kaip smagiai praleisto laiko prisiminimas.“

Pakvietė į svečius? Nesutrikite…
Ir Vilma pakvietė susipažinti su pačiais įvairiausiais dovanų pavyzdžiais. Pavyzdžiui, rengiantis itališkam vakarėliui galima paruošti rinkinį, kuriame yra makaronų, prieskonių, jūrų gėrybių, aliejaus… Vykstant pasisvečiuoti pas kažką į sodybą, tiks nestandartinė dovana – kibirėlis su rankšluosčiu, vienkartiniais indais, vytinta jautiena, įvairiomis aptepėlėmis, lazdelėmis… O jei dailioje dėžutėje puikuojasi rinktinė pupelių kava, tai būtinai šalia jos – kavinukas ar kavos malūnėlis, cukrinė su cukrumi, puodelis su lėkštele. Vaza taip pat retai stovi tuščia – joje puikuojasi vaisiai ar šokoladiniai triufeliai. O grakščiuose stiklainėliuose supilta viskas, ko reikia sriubai: lęšiai ar žirniai, kruopos, džiovinti pomidorai, prieskoniai – visa tai pravers vykstantiems į sodybą, kurioje laukia draugai ar giminės…

Nuolatinis klausimas „Ką padovanoti“?
Be abejonės, be investicijų Asta ir Vilma neapsiėjo. Vien už patalpų nuomą Senamiestyje, Liejyklos g. 4, mokėjo kosminę kainą. Bet jos įveikė visus slenksčius, žingsnis po žingsnio priėjusios iki tokios dovanų parduotuvėlės, kokią įsivaizdavo. Pasak Vilmos, pirkėjai susižavi šiltomis, išradingai sukomponuotomis dovanomis. Nebūtinai, žinoma, puola pirkti. Štai, kai tik ko nors reikės gimtadieniui – vaikui ar suaugusiajam, o gal krikštynoms ar kitokiai šventei, žinos, kur kreiptis, ieškoti. Juk dažną mūsų kamuoja klausimas: ką gi vėl padovanoti?
Krikštynoms – rankomis megzti dailių spalvų megztinukai, supakuoti dėželėse. Tai kolegės Astos rankų darbai. Kuo tik ši moteris užsiima, viskas įgauna gyvastį, kvėpavimą. Iš krikštynų atributikos galima rinktis sidabro barškučių ar varpelių, šie grakštūs suvenyriniai žaisliukai, pasirodo, neša laimę. Tradicinis sidabro šaukštelis, kurį dauguma renkamės dovanoti krikštijamam mažyliui, Vilmos nuomone, dovanojamas per anksti. Jos mama – Vilmos sūnaus Roko močiutė, pagal protėvių paprotį, šaukštelį anūkui padovanojo tuomet, kai išdygo pirmasis dantukas. Pastuksenusi į jį šaukšteliu, palinkėjo: „Kad tavo dantukai augtų sveiki ir dailūs.“ Kita močiutė panašią dovaną padovanojo Vincentui, jaunėliui anūkui, kai jis puikavosi pirmuoju dantuku…
Prie kiekvienos prekės pritvirtinta ne kaina, o užrašas, apibūdinantis prekės paskirtį. Vienas ar keli sakiniai savotiškai nuspalvina dovanėlę. Pavyzdžiui, prie paveikslėlių su prieskoniais parašyta, kur, su kuo juos naudoti – petražolės tinka sriubai, žuviai, mėsai, salotoms gardinti. O prie sausainėlių – užrašas: „Kas gali būti gardžiau už šokoladinius meškiukus?“

Poreikis piešti tiesiog sprogdino
O labai dažnai Vilma ima į rankas stiklo dažus ir ant vaikiškų puodelių ar stiklo vazų išpiešia drugelius, gėlytes ar angelo bučinukus… „Aš nesiveržiu į menininkus, – tikina moteris, – tačiau indas, žmogaus rankų sušildytas, ne tik yra dailesnis, jis gyvas. Iš kur ta gyslelė menui? Mama, tėtis piešė jaunystėje, brolio dukra taip pat yra  talentinga menininkė. Matyt, klaidžioja giminėje meno genas.
Labai mėgau piešti vaikystėje, bet tėvai nusprendė, kad geriau sportuoti… O kai tapau žurnaliste, pasaulis sukosi taip greitai, kad nebuvo kada domėtis menais. Metams bėgant, poreikis piešti didėjo. Sprogimas įvyko, kai kursuose mokiausi tapyti ant šilko. Dirbdama dienraštyje vakarais išsitempdavau šilką ant rėmo ir tapydavau. Keleriems metams tai mane pasotino.
Paskui teko pasinerti į jaunėlio Vincento auginimą, bet poreikis piešti vis viena ruseno, ir aš susiradau Simono dailės studiją, kurioje jau trečius metus mokausi. Tie prisilietimai ar prie popieriaus, ar prie stiklo man labai smagūs. Štai mano papuoštas stiklo puodelis su drugeliu mažai mergytei – argi ne miela dovanėlė? Ji įsipils pieno… Skraidys drugeliai, kol ji prieš miegą gers pienelį ir valgys sausainukus…“
Jaunosios verslininkės naudoja pirmiausia lietuvišką produkciją. Dėžutės, reikalingos prekėms įpakuoti, atkeliauja iš Šiaulių, tik Vilma jas teptuku šiek tiek padailina. Krepšelius bei stiklo indus, prie kurių Vilmai taip ir knieti prisiliesti teptuku, jos gauna iš kitų Lietuvos tiekėjų. Beje, šiuo metu abi intensyviai mąsto ir jau netgi kuria naujas, nestandartines įmonių dovanas – laikas išlipti iš kanceliarinių prekių dovanojimo prieš Kalėdas ar Naujuosius…

Joms būtinai pasiseks
Ar Vilma išgyveno stresą, keisdama veiklą? „Ne, gal todėl, kad turiu storą odą arba šiek tiek avantiūrizmo, – nusijuokė ji. – Jei vienur nėra vietos, dairausi kitur. Niekada nesuku galvos, žinau, ką galiu, kaip galiu. Žinoma, nesu iš tų jaunų žmonių, kurie, siūlydamiesi į darbą, nupiešia save tarsi dievybę…
Mano kelias labai aiškus: augindama vaiką šešerius metus mokiausi Vilniaus universiteto vakariniame skyriuje Kaune. Dienomis triūsiau namie, vakarais –  paskaitos. Dirbau „Gabijos“ žurnale, pas Dalią Teišerskytę. Iš ten pasikvietė Kaune besikuriantis dienraštis „Laikinoji sostinė“. Mano rašymas siejosi su pramogomis, laisvalaikiu… Į ateitį paprastai žvelgiu be skrupulų. Užvis sunkiausia išgyventi nežinomybę. Mat esi silpnas tuomet, kai nežinai, ko imtis, o kai žinai, ką daryti, tai ir padarysi, priimsi patį geriausią sprendimą, įsikibsi į jį ir eisi. Aš tikiu, kad mums pasiseks.“
Ne, šeimos galva Vilmai niekuo padėti negali, nebent patarimais. Šarūnas yra dizaineris, turintis penkiolikos metų patirtį, jis yra įkūręs savo UAB, tvarkosi savarankiškai. Prie to, kad juodu abu – verslininkai, Vilma dar nepriprato, apskritai, jai dar sunku vadintis „uabo“ direktore. Ji vis dar tebelaiko po ranka spaudą su užrašu „Vyriausioji redaktorė“…

Broliukus skiria dvidešimties metų tarpsnis
Pasikeitęs dienos ritmas dabar jai leidžia daugiau laiko praleisti su šešerius metelius turinčiu sūneliu Vincentu, kuris, pasirodo, šį rudenį dar neis į mokyklą. „Klasėje būtų vienas jauniausių, bet gal geriau būti vienam vyriausių? – balsu mąsto Vilma, pridurdama: – Kad tik Artūras Zuokas nesumanytų perkelti priešmokyklinių grupių į mokyklas…“
Vyresnėlis, 26 metų pirmagimis Rokas, šiuo metu atostogauja Graikijoje, o stabili jo gyvenimo vieta – Olandija. Pasak Vilmos, tai suaugęs žmogus, gyvenantis savo gyvenimą. Ačiū Dievui, šiuo metu – su puikia mergina. „Kiekvienam – savas kelias“, – priduria ji, linksmai prasitarusi, kad jos jaunuoliui geriausia atrodo nuolatos atostogauti kokiame nors paslaptingame Taityje…
xxxxxxxxx
Prieš atsisveikindama su Vilma, dar kartą apžvelgiau jaukią parduotuvėlę, šįkart pilną nuo prigužėjusių pirkėjų. Nutariau čia apsilankyti netrukus, prieš sesės ar dukros gimimo dieną. Ir netgi numačiau, kokią dovaną kiekvienai norėčiau padovanoti.
Virginija Barštytė