Į susitikimą aktorė Aldona Janušauskaitė ateina neskubėdama: grakšti eisena, ant galvos stilingai turbanu surišta skarelė ir tas šelmiškas žvilgsnis, kuriuo iš televizoriaus ekrano žvelgia situacijų komedijoje „Motina ir sūnus“ aktorės vaidinama pagyvenusi mama ar Ona iš serialo „Namai, kur širdis“.

Nėra filmavimų, repeticijų, ir aktorė sutinka pasikalbėti apie gyvenimą teatre ir be teatro, apie jai pačiai netikėtus atradimus vaidinant televizijos serialuose.

„Nustebau, kai pakvietė filmuotis“
Režisieriaus Sigito Račkio pasiūlymas suvaidinti motiną situacijų komedijoje Aldonai buvo labai netikėtas, bet… „Mudu šitiek metų dirbome kartu su Sigitu, pažįstame vienas kitą kaip nuluptus, negi atsakysiu“, – sako aktorė ir pasakoja, kad pyktelėjo, kai režisierius pradėjo ją įtikinėti, jog esanti labai jaunatviška, todėl galinti suvaidinti Alzheimerio liga sergančią seną moterį. „Priešinausi – ar aš kalta, kad esu jaunatviška ir todėl turiu pakvaišusią senę vaidinti?“ – priduria. Perskaičiusi scenarijų Aldona pradėjo manyti kitaip: „Mano kuriama motina turi būti simpatiška – ir juokinti, ir graudinti.“
Iš pradžių filmuotis buvo labai sunku: Aldona nejautė kamerų, buvo įpratusi, kad teatre aktoriaus balsas pereina per rampą ir tik tada pasiekia žiūrovą, o filmuojantis – vos žvilgteli į kamerą, perbėga veidu mintelė, ir ją jau nufilmuoja. S.Račkys buvo labai reiklus, vis kartodavo: „Iš naujo!“ Kartais supykusi Aldona atrėždavo „Na, tu ir krokodilas!“, bet rimtai niekad nebuvo susipykę. Aldonos herojės sūnų vaidinantis aktorius Vaidotas Martinaitis filmavimo metu kartais leipdavo juokais, nes jo „žavioji mamytėlė“ per repeticijas lepteldavo kaip jauniklė „Nesiparink“ ir dar „Andriau“ pasakydavo „sūneliui“.
Aldona stebisi ir džiaugiasi įgijusi daug naujų gerbėjų. „Pagyvenusios moterys sustabdo gatvėje, sveikinasi, dėkoja už malonius vakarus, praleistus drauge. Tikiuosi, kad nemano, jog esu labai panaši į heroję, kurią vaidinu. Turiu vienturtį sūnų Martyną, bet tikrai nesu prie jo taip priskretusi kaip mama filme. Ką darysi, mano herojė – ligonė, praradusi atmintį, ir be sūnaus pagalbos nelabai galėtų gyventi“, – šypsodamasi teisinasi aktorė. Ir prisipažįsta, kad būna dienų, kai vos spėja suktis – iš vieno filmavimo į kitą. Bet aktorė labai laukia rudens, kai Nacionalinio dramos teatro scenoje rampos šviesą išvys lenkų režisierės Janos Roos režisuota Tadeušo Slobodzianeko pjesė „Mūsų klasė“, kurioje Aldona taip pat vaidins.

Bailiukė scenoje tapdavo drąsuole
„Širdis suvirpa, kai pradedu kalbėti apie teatrą“, – sako aktorė. Nacionalinio dramos teatro scenoje ji vaidino 33 metus. „Aš ir atostogų neidavau, būdavo, gaunu vaidmenį rudeniui – visą vasarą juo gyvenu, improvizuoju ir laukiu, kada repeticijos prasidės“, – pasakoja. O kaip kitaip? Aldutė iš Radviliškio taip veržėsi į teatrą, kad ir išmintingi tėvelio pamokymai nesulaikė. „Iš ko gyvensi, dukrele?“ – klausė tėvas miškininkas, svajojęs, kad ir dukra pasuks jo keliu.
Drovi mergaičiukė, maža būdama, svetimam atėjus slėpdavosi po stalu. Ar tokiam vaikui į aktores? O nedrąsumo Aldona sako niekada nepraradusi: „Per repeticijas būdavau tyli, savo minčių neišsakydavau, nes vos išsisakau – nebegaliu dirbti. Būdavo, sėdžiu grimo kambaryje ir tyliu, tik scenoje dingdavo visas nedrąsumas.“ Ir vaikystėje – persirengs čigone ar vyru, suvaidins savo sugalvotą herojų, ir jau drąsiau.
Studijuoti aktorystės meno įstojo tik iš antro karto, bet buvo labai išdidi – visiems sakė, kad ir nenorėjusi įstoti, ketino tik pasižiūrėti, kaip priėmimas vyksta. Antrą kartą vos nepavėlavo, bet įstojo ir baigė. „Kai pradėjau dirbti teatre, net įsimylėti bijojau: norėjau įsitvirtinti, ką nors svarbaus suvaidinti, bet turėjau palaukti…“ – prisimena.
Aldona džiaugiasi, kad buvo pakviesta dirbti į Nacionalinį dramos teatrą tuo metu, kai ten vaidino Monika Mironaitė, Henrikas Kurauskas, Arnas Rosenas ir kiti garsūs aktoriai, ambicingi, saviti ir labai talentingi. O jai, jaunutei, davė komjaunuolės vaidmenį. „Pati nežinau, ką aš ten vaidinau, režisierius Henrikas Vancevičius visai man nepadėjo, o mano nedrąsa man trukdė, nedrįsdavau klausti. Jau maniau, jog per tą vaidmenį teks iš teatro išeiti, bet režisierė Kazimiera Kymantaitė manyje daugiau pamatė ir davė Veronikos vaidmenį „Paskenduolėje“.
Su tuo spektakliu daug gastroliavome, žiūrovų net į salę netilpdavo. Netilpusiems vaidinome dar kartą. Man režisierė sakydavo: „Tu, Aldute, žiūrėk į tolį, ten, kur prožektoriai šviečia, ir graudinkis, graudinkis…“ Ir aš susigraudindavau, ir žiūrovai. „Visi vaidinome iš širdies, po spektaklio pasijusdavome švarūs lyg atgailą atlikę“, – priduria aktorė.
Kai gavo Ritos vaidmenį Eduardo De Filippo pjesėje „Cilindras“, Aldona pajuto, kad jos didžioji svajonė pildosi. Vaidino drauge su M.Mironaite, Audriumi Chadaravičiumi. Beje, garsūs aktoriai turėjo savų užgaidų, kurios Aldoną net glumino.

„Ne pirmą kartą su pypke ant stogo“
„Režisuodamas spektaklius H.Vancevičius dirbdavo tik su pagrindiniais aktoriais vyrais, o man leisdavo pačiai susigalvoti, kaip vaidinti, lipdyti pačiai iš savęs, ką noriu. O Rimas Tuminas, tuomet jaunas režisierius, aktorius užkrėsdavo naujomis idėjomis, dirbti su juo buvo įdomu, tačiau ne visiems. M.Mironaitė supykdavo ir sakydavo: „Aš toje saviveikloje nevaidinsiu.“ Ji kaip katinas vaikščiojo viena. Būdavo, išeina, o kitą dieną ateina lūpas papūtusi, prieina prie R.Tumino ir išspaudžia: „Aš atsiprašau…“ Režisierius barzdą pasipešioja ir sako: „Na ką, dirbsime toliau.“
Aldona šiltai prisimena aktorių A.Roseną. „Būdavo, sėdi toks nuliūdęs, kažko prisidirbęs ir sako: „Rassasiotsia. Ne pirmą kartą su pypke ant stogo.“
O Gražina Kernagienė, dabar irgi jau amžiną atilsį, kartą vaidindama „Cilindre“ neapsižiūrėjo scenoje ir eidama atbulomis krito aukštielninka į žiūrovų salę. Galėjo liūdnai baigtis, bet tik daug juoko buvo – ir žiūrovai leipo juokais, ir aktoriai, o vaidinti reikėjo toliau. „Pasižiūrime vienas į kitą ir vos nepradedame kvatotis, kai dera būti rimtiems“, – prisimena Aldona.

Namiškiams sumigus repetuodavo
Aldona sako, kad labai norėjo suvaidinti Antigonę Jeano Anouilh’o (Žano Anujo) pjesėje, tačiau šį vaidmenį gavo Eglė Gabrėnaitė. „Buvo taip skaudu, kad net pasveikinti Eglės negalėjau, tačiau niekam neprisipažinau, kaip to vaidmens norėjau. O kai Doloresa Kazragytė suvaidino spektaklyje „Šeši personažai ieško autoriaus“, man taip patiko, kad verkiau apsikabinusi Doloresą, o ji sakė: „Tu verki todėl, kad ne tu suvaidinai…“ Bet aš Risa (taip vadinome Doloresą), taip žavėjausi, kad vargu ar būčiau galėjusi pavydėti“, – prisipažįsta Aldona.
Ne vieną svajonių vaidmenį aktorė suvaidino radijo teatre. Paklausta, kaip suspėdavo dirbti ir teatre, ir radijuje, ir dar filmuotis, Aldona sako, kad energijos niekad nestokojo. „Radijuje įrašinėdavome pjesę prieš tai nerepetavę, savo personažą turėdavau pati prisijaukinti, perprasti. Namiškiai sumigdavo, o aš repetuodavau“, – sako.

Būsimą vyrą sutiko žaisdama futbolą
Aktorė, kad ir daug dirbdama, ištekėjo ir sūnų užaugino. Būsimą vyrą ji sutiko žaisdama futbolą menininkų vasaros stovykloje. Aldona labai mėgo spardyti kamuolį, kino režisierius Algirdas Dausa – taip pat.
Kodėl ji nevaidinusi vyro režisuotuose filmuose? „Jis man vaidmens nedavė, o aš jo ir neprašiau. Režisierius geriau mato, koks aktorius kokiam vaidmeniui tinka. Namie dėl to nediskutavome, nesibarėme, – prisimena Aldona. – Dabar mano vyras laukia, kada per televiziją rodys „Motiną ir sūnų“, kiekvieną seriją įdėmiai žiūri, bet man savo pastabų nesako. Gyvenime visko buvo – ir pasibardavome, ir susitaikydavome… Esu savarankiška, užsispyrusi ir labai nemėgstu, kai man įsakinėja…“

Nėra darbų, kurių nesugebėtų…
Aldona viską norėjo daryti pati. Kai gavo pirmąjį butą – tokį mažytį, apleistą, puolė remontuoti, nors lig tol niekada tokio darbo nebuvo dariusi. „Pasiskolinau kirvį iš kaimynų, išgrioviau sienelę ir nuplėšiau visus tapetus, o jų buvo daug, vienas ant kito priklijuotų. Grindis pati išsidažiau. Kaimynas atėjo ir sako: „Mano dukra taip nesugebėtų“, o aš atšoviau: „Nėra darbų, kurių moteris nepadarytų.“
Bet gyvenime visko pasitaikė. „Kai pirmus kotletus vyrui kepiau – prideginau, nežinojau, kad ugnį reikia sumažinti, – juokiasi Aldona ir priduria, kad namie turi vadovauti moteris. – Ką ten vyrai apie namų reikalus išmano. O Dausa vis nori pagal save režisuoti. Dėl to ir pasiginčijame, bet abu žinome – vienam be kito būtų liūdna. Vyresniame amžiuje savo žmogaus reikia dar labiau negu jaunystėje.“

„Jei būčiau nemetusi rūkyti, būčiau atsisveikinusi su teatru“
Kai pagiriu gražų, jauną aktorės balsą, ji sako, kad buvo metas, kai kalbėjo choru. „Rūkiau iš kvailumo, nes tuomet visi rūkė, kavą gerdavo, rūkydavo ir kalbėdavosi. Vieną dieną pajutau – einu, kalbu, šalia dar trys ar du mano balsai bėga. Supratau: rūkysiu – su radiju, o gal ir su teatru turėsiu atsisveikinti. Mečiau. Ne taip paprasta buvo cigaretės atsisakyti, bet užteko valios, ir balsas pasitaisė. Vėl galėjau ne tik normaliai kalbėti, bet ir dainuoti, o dainuoti visada labai mėgau. Tik balsą reikia nuolat lavinti“, – sako aktorė ir su šypsena prisimena, kad situacijų komedijoje pagal scenarijų turėjo dainuoti „pro šalį“, o žiūrovės nesuprato ir pradėjo kalbėti: „Pasakykite jai, kad geriau visai nedainuotų.“

Jeigu važiuosite į Italiją, nemiegokite
Aldona nepaprastai mėgsta keliones. Dar sovietmečiu aktorei stebuklingai pavyko nuvažiuoti į Italiją. „Jaučiausi taip, tarsi būčiau gimusi šioje šalyje, – pasakoja. – Naktimis nemiegodavome, vaikščiodavome po Kaprio salą, dieną vaizdas vienoks, naktį – visai kitoks.“
Aktorė nesitikėjo, kad jos svajonė pamatyti Ameriką išsipildys. „Netikėtai mus pakvietė rodyti Antano Škėmos „Pabudimą“, ir pamatėme kone visą šalį“, – prisimena įspūdingas gastroles Aldona.

Be mankštos blogiau nei be pusryčių
„Ryte padaryti mankštą man ne mažiau svarbu, nei išsivalyti dantis“, – prisipažįsta aktorė. Kai reikia kur nors skubėti, ji keliasi ketvirtą ryto ir mankštinasi. Jaunystėje Aldona lankė daugybę sporto būrelių, bėgiojo, slidinėjo, net šaudė. Vėliau susidomėjo joga, skaitydama literatūrą pasirinko tuos jogos pratimus, kurie jai tiko, ir daro juos kiekvieną rytą. „Kartą žiūrėjau filmą apie indų jogus, susižavėjau jų gebėjimu labai ilgai išsaugoti jauną kūną“, – sako Aldona.
Beje, aktorė šiais metais atšventė gražų jubiliejų, bet kas tie metai, kai kūnas lankstus, o siela geba nustebti, juoktis ir prajuokinti kitus.
Eglė Kulvietienė