Atsakymai į svarbiausią klausimą, kaip gyventi dviese, arba apie sėkmingos santuokos formulę.
Giedrius Drukteinis priklauso ne vien tik sau ir šeimai, bet turi, kaip pats teigia,  90 veiklų. O iš tiesų yra ir visada bus pirmiausia žurnalistas arba, pasak jo, rašantis žmogus, didaktikas, pedagogas.
Didaktikas šiais laikais, kai niekas nemėgsta pamokslų?
Visais laikais buvo vertinami žmonės, turintys ką pasakyti. Vaizdingai kalbant, žmonės, turintys turinį, statistiką, įsivaizdavimą, prasmę. Man labiau rūpėjo klausimas „kodėl?“ vietoje „kaip?“. Kodėl sukasi šis pasaulis, kodėl esame tokie, o ne kitokie, kodėl mokomės to ir ano, kodėl valgome šitaip…
Ar gebate atsakyti į visus klausimus? Klausantis Jūsų radijo laidoje ar pokalbių šou įvairiose televizijose, atrodo, kad turite iš anksto paruoštus atsakymus į klausimus. Kuo vadovaujatės – žiniomis, nuojauta, patirtimi, o gal dar kažkuo?
Žurnalistas iš tiesų yra tarpininkas tarp profesionalios nuomonės ir visuomenės balso. Mano priedermė tas nuomones surinkti ir pateikti aiškų atsakymą į gyvenimiškus klausimus. O tų žmones jaudinančių klausimų nėra tiek jau daug, visus kamuoja ar vienija tos pačios problemos. Jų priskaičiuotume apie dvidešimt: tarpusavio santykiai, supratimas, mokėjimas išsireikšti ar išklausyti, noras būti svarbiam, gebėjimas bendrauti… Aišku, giliau „kapstant“, atsiranda specialių klausimų, pvz., kaip sukonstruotas automobilis? Į tokius klausimus aš, žinoma, nelendu.
Matydamas spragas – tūkstančius neatsakytų „kodėl?“, jūs sugebėjote sukurti verslą?
Taip ir buvo. Iš pradžių, 2003-iaisiais, savo kontorą vadinau viešaisiais ryšiais, bet dabar tikroviškesnis pavadinimas – komunikacija. Konkrečiau – kuriu įmonių ar jų produktų istorijas. Žmonės labiau perka istorijas, todėl prekių ženklai turi asocijuotis su kokiomis nors šimtametėmis tradicijomis. Taip vartotojams suteikiu saugumo jausmą. Save galiu vadinti ne tik verslo konsultantu, bet tiesiog gyvenimo specialistu.
Tuomet pats laikas paklausti: kaip gyventi dviese? Ilgai, nenuobodžiai ir gal net laimingai? Ar turite receptą?
Moterims labiau tinka kita kategorija – kaip gyventi sėkmingai? Mat jų požiūris į gyvenimą kur kas pragmatiškesnis: svarbiausia rasti tokią gyvenimo pusę, kuri užtikrintų gerbūvį, sveikus palikuonis bei savitarpio supratimą. Į klausimą, kaip gyventi dviese, žmonės ieškojo atsakymo nuo tų laikų, kai pradėta tuoktis. Ir visada buvo, kas pamokydavo, tik tie pamokymai nesuveikdavo.
Mano mokymas toks: ieškokite žmogaus iš to paties sluoksnio, tokio paties išsilavinimo, tokio paties tikėjimo, savo amžiaus, savo rasės, miestietis – miestiečio, kaimietis – kaimiečio… Šiais pagrindais buvo formuojamos visos santuokos, kai tėvai rinkdavo vaikams antrąsias puses. Deja, vėliau įsiveržusi meilė bei laisva valia suardė šeimos instituciją. Žmonės ėmė remtis instinktais, emocijomis, o tai trumpalaikiai dalykai, svarbiausius aspektus – socialinius – nustumdami į šoną.
O Jūs pats kuo vadovavotės rinkdamasis žmoną – ne emocijomis?
Kai manęs klausia, kokia mano sėkmingo gyvenimo paslaptis, atsakau, kad nėra jokios paslapties. Viskas, ko reikia santuokoje, tai – pastangų ir racionalaus požiūrio į gyvenimą. Problemas galima išspręsti ne pasitelkus emocijas, o pasitelkus diskusijas. Mat tas triumfas, kai vyras ar moteris trenkia durimis ir išeina, trunka labai trumpai. Šitaip išėjusi apsidairykite: gyvenimas nesustojo, jis teka toliau, o jūs stovite viena, dažniausiai su vaiku ant rankų, vidury lauko, lietui lyjant… O gyvenimas, kartoju, nesustojo, jums reikia gyventi toliau.
Man visų šlykščiausia ta vadinamoji dvigubos santuokos teorija: iki 40 metų žmogus gyvena susituokęs iš meilės, o paskui – savo malonumui: vedžiojasi su savimi jaunas, lieknas, ilgakojes… Tai šlykštus išskaičiavimas. Nenusipelno pagarbos vyrai, kurie palieka savo moteris, savo vaikus, savo draugus. Tai labai egoistiška.
Ar yra kas nors, ko Jūs nenorėtumėte pakartoti savo gyvenime?
Mano gyvenimas yra sistemingas, pagal žydišką principą: mokslai, darbas, pramogos. Mokiausi, sukūriau šeimą, dirbau, sukūriau verslą, dabar jau galiu papramogauti. Esu patenkintas – turiu darbą-hobį, už kurį mokami pinigai. Ėjau iki to kryptingai. Vieni bendraamžiai gėrė, o aš tuo metu rašiau knygą. Vargu ar norėčiau grįžti prie jų užsiėmimų. Kokia jų ateitis? Mane visada stebino žmonių nemokėjimas numatyti ateities.
Kalbėdamasis su vaikais mokyklose, dažnai užduodu klausimą: kodėl reikia mokytis? Kam toji biologija, ypač jei tai pirma pamoka, dar žiemą, kam jos reikia? Vaikai spėlioja, o atsakymas gatavas dar nuo Antikos laikų: visi mokslai reikalingi tam, kad atspėtume ateitį: daug rūkai – anksti mirsi, riebiai valgai – nutuksi, įsigysi ne vieną ligą… Žinios reikalingos žmonėms susivokti, kas jų laukia ateityje.
Ar etiketas, kurio ėmėtės, Jums iš tiesų prie širdies? Ar ši veikla pasiteisino?
Etiketas – tarsi gyvenimo fragmentas, be kurio gyvenome, kuris buvo tabula rasa. Nebuvo su kuo ginčytis, tuščia erdvė, todėl aš ir užėmiau ją. Pasiteisino jau vien tuo, kad kas nors, galbūt, mane išgirdo. Bet esmė ne pamokymuose, kaip gyventi, kaip atrodyti, kuo rengtis, ką valgyti. Šiandien, kad ir kiek turėtum pinigų, iškyla kita problema: ar tu iš tiesų esi tos klasės ar „kastos“ narys, nes tavo prigimtis, tavo genai nori nenori verčia tave elgtis, gyventi, atrodyti taip, kaip tau yra įgimta. Net ir lakstydamas „Ferrari“, tu išsiduosi, kad esi prasčiokas.
Kaip kilo idėjos parašyti knygas apie Vietnamą, Šiaurės Airiją, Izraelį?
Rašiau apie šias šalis todėl, kad niekas apie jas išsamiai nėra rašęs: sprogsta Airijoje bombos, o kur kontekstas – kodėl, kame priežastis? Kodėl kilo Vietnamo karas, kam jo reikėjo? O kai bičiuliams pasakiau, kad rašysiu knygą apie Izraelį, jie be galo stebėjosi, gąsdino: žydai tave suės. Mat lietuviai žydų bijo. O aš parašiau, ir pasaulis nesugriuvo. Teisybė visada yra teisybė.
Jūs – labiau visuomenės žmogus, negu namų, šeimos. Kaip į tai žiūri Jūsų žmona, dukra?
Mano žmona Rima, baigusi anglų kalbos studijas, yra verslininkė, su partnere turi renginių organizavimo įmonę. Mes esame verslininkų šeima, darbdaviai, taigi mūsų požiūris į darbą ir daugelį kitų dalykų sutampa. Susipažinome darbe – jos reklamos agentūra teikė paslaugas avialinijoms, kuriose tuo metu dirbau. Jau penkiolika metų kartu, ir nematau grėsmės, kad tai nesitęs… Esame iš mažumos – iš nesiskiriančių šeimų. Ateinanti karta jau nebebus tokia stabili. Jauni nežino, kad konfliktų nevalia spręsti emociškai.
Dukrai Marijai – keturiolika su puse, ji ką tik įstojo į Vilniaus licėjų. Gal panaši į mane, nes labiau humanitarė nei techninių mokslų gerbėja. Kaip svarbu laiku ugdyti gebėjimus! Kaip svarbu vaikais pasitikėti, o to, deja, nėra mūsų pedagogikos srityje. Egzistuoja labiau visa ko neigimas negu teigimas. Sąvokos „ne, nedaryk“ yra dažnesnės nei „taip, daryk, tau pavyks“. Nori būti balerina? Pasižiūrėk į veidrodį, juk tu stora… Kodėl Amerikoje kiekvienas žino, jog jis gali būti prezidentu? Ką gi, nebuvome laisvi, išsivystė baimė, atsargumas: geriau patylėti, neišsišokti, neperdozuoti. Štai ir esame, kokie esame: nekalbūs, nesišypsantys.
Kokia mūsų šeimos kasdienybė? Visi suaugę (tiesa, turime mažą šuniuką), visi esame pratę prie tvarkos, švaros, taigi jokių kivirčų, kas ką tvarkys: jei žmona gamina valgį, aš plaunu indus, kai to nepadaro indaplovė. Svarbu, kad visų tikslai sutampa: gyventi gražiai, padoriai, rodant pavyzdį, kad šeima gali būti rami, stabili, bendraujanti, harmoninga, nešanti gyvenimišką džiaugsmą sau ir kitiems.
O ar žmona Jums papriekaištauja dėl rūkymo?
Taip, tikrai, bet aš esu „Philip Morris International“ akcininkas, todėl rūkau savo firmos cigaretes. Netgi, jei benzino kolonėlėje pastebiu ką nors perkantį kitus gaminius, sakau: pamėgink „Philip Morres“… O kai manęs klausia, kur investuoti, patariu: investuok į tai, ką supranti. Jei aš vairuoju fordą, perku „Ford“ akcijas, jei rūkau „Philip Morris“, esu jų akcininkas, jei valgau „McDonald’s“ restorane, nesunku atspėti, kokių dar turiu akcijų… Nors yra sakančių, kad nesveika, aš mėgstu amerikietišką produkciją: maistą, gėrimus, automobilius, aprangą.
Amerikietiška apranga – tai pirmiausia daugybė drabužių?
O ką? Stilingas džentelmenas turi turėti tiek drabužių, kiek išgali. Namuose yra dvi erdvios rūbinės, kuriose viskas telpa. Rengiuosi šviesiai, mėgstu vienspalvius drabužius. Bet, svarbiausia, visi mano drabužiai turi istoriją – vieni įsigijimo istoriją, kiti virsta istorija juos dėvint… Patinka keliauti – dažniau po Europą, jokiu būdu ne po Egiptą ar Turkiją. Man labiau patinka paremti savo šalies bičiules. Tiesa, nesu iš tų, kurie „kepa“ paplūdimyje – paprastai toks poilsis baigiasi tuo, kad suku ratus aplink kokį nors įdomų objektą…
Virginija Barštytė