Silvija Žemaitaitienė, netekusi darbo solidžioje įmonėje, nesutriko. Moteris ryžosi savo pomėgį paversti darbu ir jai pasisekė.
Kalba su žemaitišku akcentu, bet nėra žemaitė
Kai paklausiu Silvijos, ar ji nebus kilusi iš Žemaitijos, moteris skaniai nusijuokia ir sako, kad puikiai suprantanti žemaičių šneką, bet ji – latvė, užaugusi prie legendinės  Dauguvos  upės. Į Lietuvą Silvija atvažiavo prieš dvidešimt vienus metus, tuomet nemokėjo lietuviškai. Mėgstanti gamtą ir keliones, mergina norėjo studijuoti geologiją, tačiau Latvijos aukštosiose mokyklose tais metais į šią specialybę studentų nepriėmė, ir Silvija ryžosi sėkmės ieškoti kaimyninėje šalyje.
„Mokiausi grupėje, kurioje dėstė rusų kalba, gyvenau bendrabutyje su studentais, suvažiavusiais iš įvairiausių kampelių. Jie nelabai domėjosi, iš kur esu ir kokia mano gimtoji kalba. Šnekėjau rusiškai ir į mane žiūrėjo atsargiai…“ – pasakoja Silvija.
„Lietuviškai išmokau greitai“, – sako moteris, sukūrusi šeimą su lietuviu Dariumi, auginanti vienuolikmetę dukrą Indrają ir trylikos metų sūnų Dovydą. „Manęs dažnai klausia, ar Indraja – latviškas vardas. O juk tai lietuviškas upėvardis“, – paaiškina Silvija.
Išbandyta kalnų ir taigos
Prisipažįstu Silvijai, kad žaviuosi jos ryžtu pradėti Lietuvoje prieš penkerius metus dar mažai kam žinomą ir suprantamą veiklą – vaikščiojimą su šiaurietiškomis lazdomis. Ji sako, kad alpinizmas ir geologinės praktikos metu patirti išgyvenimai užgrūdino, padėjo išsiugdyti valią ir atsikratyti baimių bei neryžtingumo.
„Dabar tą įvykį prisimenu kaip įdomų, egzotišką nuotykį, o tuomet man, jaunai studenčiukei, savaitė taigoje su beveik nepažįstamais žmonėmis buvo ilgesnė už metus“, – sako Silvija. Malūnsparnis praktikantę iš Lietuvos atskraidino į nuošalią vietą taigoje ir kitą dieną turėjo pasiimti, tačiau lijo, žemę apgaubė tirštas rūkas ir lėktuvėlis sutartu laiku neatskrido. Keturi geologai, trys šunys ir studentė iš Lietuvos liko be maisto atsargų ir  ryšio su pasauliu. Alkis kasdien vis labiau kankino, žmonės ir šunys darėsi vis piktesni, tačiau reikėjo išgyventi.
„Per tą savaitę išmokau daugiau negu per metus, dešimtį metų, – prisipažįsta Silvija. – Malūnsparnis atskrido, mes išsiskirstėme ir daugiau niekada nebesusitikome, tačiau tos savaitės neužmiršiu visą gyvenimą.“
Kodėl švedai vaikšto su lazdomis?
Lankydamasi darbo reikalais Švedijoje, Silvija kartą pamatė porelę sutuoktinių, vaikščiojančių su lazdomis.
„Dar neseni, o jau be lazdų negali paeiti“, – nusistebėjo ji. Atvykusi kitą kartą, išdrįso švedų pasiklausti, kodėl vis daugiau žmonių vaikšto su lazdomis? Jai pasiūlė pačiai pabandyti ir net rado instruktorių. Silvija jau po pirmos pamokos panoro įsigyti lazdas ir kasdien  bent valandėlę pavaikščioti.
„Pradėjau rimtai domėtis ir sužinojau, kad šiaurietišku vaiksčiojimu vadinama sporto šaka gimė Suomijoje ir greitai plito po šalis. Suomiai atliko tyrimus ir išsiaiškino, kad ėjimas su lazdomis yra 40 procentų efektyvesnis nei paprastas žingsniavimas. Suomijoje įsitvėrę lazdas vaikštinėja net darželinukai ir senukai. Vaikštant su šiaurietiškomis lazdomis, daugiausia dirba dilbio tiesiamasis raumuo ir lenkiamieji raumenys bei užpakaliniai pečių raumenys. Į darbą įsitraukia ir viršutinės kūno dalies raumenys, o sąnariai ir keliai neapsunkinami, nes mūsų kūno svorio nebereikia nešti vien kojomis. Ir kalorijos dega. Vaikščiodami be lazdų, per valandą sudeginame maždaug 280 kalorijų, o su lazdomis – 400“, – pasakoja Silvija.
Knieti sužinoti, kaip jai savo nauju pomėgiu pavyko „užkrėsti“ tiek daug žmonių.
Gerbiamieji, kur jūsų slidės?
Kai Silvija neteko darbo įmonėje, siautė krizė. Naują darbą rasti buvo nelengva, o ir atlyginimai visur maži. Į darbą eiti nereikėjo ir Silvija vis dažniau viena išeidavo pasivaikščioti su lazdomis. Ji neatsigindavo smalsuolių.
„Kartą pagyvenusi moteris, eidama net lanką padarė, kad galėtų paklausti, ar taip mokausi slidinėti. Atsakiau, kad slidinėju puikiai, o dabar tiesiog vaikštau.“
„Tai kam jums lazdos? Negi nepajėgiate vaikščioti?“ – stebėjosi praeivė.
O vaikai, paaugliai bėgdavo iš paskos, mėgdžiodami Silvijos eiseną, ir juokdavosi.
„Darbo yra. Reikia populiarinti šiaurietišką vaikščiojimą“, – mąstė Silvija.
Pradėjusi naršyti internete, moteris sužinojo, kad latviai jau senokai vaikšto su lazdomis, o lietuviai dar vis nežino, kas tas šiaurietiškas vaikščiojimas. Internete susirado ir bendramintį, kuris taip pat „sirgo“ dėl lazdų. Iš pradžių jiedu darbavosi dviese, o paskui Silvija atidarė savo viešąją įstaigą „Būk aktyvus“.  www.bukaktyvus.lt
„Šis sportas prieinama visiems“, – sako Silvija ir pasakoja, kiek daug nepasitikėjimo savimi turi vyresnio amžiaus moterys. Kad Silvija moko šiaurietiško vaikščiojimo, pagyvenusios moterys dažniausiai sužinodavo iš vaikų ar anūkų, naršančių internete, tačiau skambindamos telefonu visos būdavo labai atsargios ir nedrąsios:
„Norėčiau, bet ar sugebėsiu. Ar iš manęs nesijuoks? Neturiu su kuo vaikščioti…“ – dėstydavo savo abejones.
Silvija juokais atsakydavo: „Kai išmoksite eiti su lazdomis, niekada nebevaikščiosite viena, nes turėsite dvi drauges – lazdeles.“
Linksmas ir energingas mokytojos balsas drąsino. Pradėjo ateiti vis daugiau vyresnio amžiaus moterų. „Vaikščiodamos moterys susidraugauja, pasikalba“, – sako Silvija ir prisimena pagyvenusią daktarę, kuri visuomet į užsiėmimus ateidavo su sijonu. „Aš ilgų kelnių iš viso neturiu…“ – pareikšdavo ji grupei, o Silvija ją pagirdavo sakydama, kad lazdos labiau tinka prie sijono. „Ateina ir studentės, ir vyrai“, – džiaugiasi Silvija ir pasakoja apie vyriškį, kuris pagalbos į ją kreipėsi po stuburo operacijos.
Anksčiau daug sportavęs 45 metų vyras nesitikėjo, kad lazdos jam gali kuo nors padėti, bet išbandyti šiaurietišką vaikščiojimą jam patarė gydytojas ir Andrius susirado Silviją.
„Neįkalbinėjau, nepuoliau aiškinti, kuo gali būti naudingas šiaurietiškas vaikščiojimas, bet pasiūliau tiesiog pabandyti. „Nepatiks ir nevaikščiosite“, – pasakiau.
Keletą kartų pasivaikščiojome drauge, paskui vyriškis žingsniuodavo savarankiškai, o po mėnesio paskambino Silvijai ir pasidžiaugė, kad jaučiasi kur kas geriau, o su šiaurietiškomis lazdomis vaikšto per dieną po kelias valandas. Viena pirmųjų Silvijos mokinių buvo moteris, kuri skundėsi nuolatine migrena.
„ Išbandžiau įvairiausius vaistus, darau visokius pratimus, – sakė ji Silvijai, – o galvą nepaliaujamai skauda.“
„Dirbama su šia moterimi supratau, kad jai labai trūksta bendravimo, nuoširdžių pokalbių ir jau tuomet pradėjau mąstyti, kad veiklą turiu plėsti – neužtenka vien vaikščioti po mišką su lazdomis,  laikas pradėti keliauti, o kelionė privalo turėti tikslą.
Skalos ola ir žoliavimas Kernavėje
Silvija su vyru Dariumi ir vaikais daug keliauja po Lietuvą. „Mėgstu tyrinėti žemėlapius ir atrasti tokias vietas, į kurias retai kas užsuka, apie kurias daugelis net nežino, o jos  tikrai nepaprastos“, – pasakoja Silvija.
Kai ji paskelbė organizuojanti kelionę prie Skalos šaltinio, tuojau pat užsirašė būrys entuziastų. „Dalį kelio važiavome autobusu, kitą ėjome su lazdomis, – pasakoja Silvija. – Kai dešiniajame Nėries krante atsivėrė ola, mano keliautojai aiktelėjo. Gyveno Vilniuje ir nežinojo, kad visai netoli miesto yra 12 metrų pločio ola, kurioje maždaug nuo 3 metrų aukščio laša karbonatų prisodrintas vanduo, turintis gydomųjų galių. Olos papėdėje trykšta šaltinio vanduo. Kad jis irgi gydo, mums pasakė sutiktas senukas. Jam apie šio šaltinio vandens galias pasakojusi prosenelė.“
Kitą kelionę Silviją organizavo į Žemaitiją, jos lazdininkai pabuvojo prie Lopaičių piliakalnio, prie ten esančio stebuklingo šaltinio. Iš vieno šaltinio šlaito kyšo akmuo, primenantis falo galvutę – į šią vietą ateidavo moterys, negalinčios susilaukti vaikų. Keliautojų kaskart daugėja, o Silvija su savo lazdininkais (taip save vadina šiaurietiško vaikščiojimo entuziastai) nutarė pasidalyti dar vienu savo pomėgiu – žoliauti ir gydytis vaistinėmis žolėmis.
Namiškius gydau tik vaistažolėmis
Silvijos draugės jau žino, kad atėjusi į svečius ar per gimtadienį, dovanų ji atneš savo rankomis sumaišytą kremą, pačios išvirtą muiliuką ar džiovintų vaistinių žolelių mišinį. Susirgusius namiškius Silvija gydo tik vaistažolėmis, jos vaikai užaugo kol kas nė karto negydyti antibiotikais.
„Dėl visko kaltas mane dažnai kamavęs plaučių uždegimas“, – pasakoja moteris.
Ji dažnai peršaldavo, pervargdavo ir  nuolat kamuojantis plaučių uždegimas virto lėtine liga. Gydytojai jai skirdavo krūvas antibiotikų, kurie alino organizmą. Sportiška, aktyvi moteris nebegalėjo net paeiti, tad nutarė pati pasirūpinti savimi.
„Pasiskaičiau apie beržų pumpurus ir pradėjau virti arbatą“, – pasakoja Silvija.
Jos pačios nuostabai, sveikata pradėjo taisytis. Vėliau žoliauti ji mokėsi garsių žolininkų stovyklose, o ir pati pradėjo eksperimentuoti, derinti įvairiausias žoleles, stebėti, kaip jos veikia.
„Gerbiu ir myliu visas lauko žoleles“, – sako Silvija ir pataria, kad maišyti vaistažoles reikėtų labai atsargiai. Jos šeimos mėgstamiausia žolelė yra vingiorykštė. Jos aromatinga arbata padeda, kai dukrai ar sūnui skauda skrandį, vingiorykšte gydėsi pati, kai pajuto, kad sutriko kepenų veikla.  Iš vingiorykštės Silvija pasidaro kvapnų ir raminantį kūno šveitiklį. Saują džiovintų vingiorykščių sumaišo su dviem saujomis druskos ir palaiko sandariame inde. Kai sunku užmigti, maišelį su džiovintomis vingiorykštėmis pasideda po pagalve. Tuomet ne tik geriau miega, bet ir labiau pasitiki savimi. Sielos žaizdas gydo kraujažolė, ši vaistažolė padeda nuo depresijos kenčiantiems žmonėms, o čiobrelis suteikia drąsos, veržlumo, pataiso nuotaiką. Čiobrelių arbatą Silvija pataria gerti tiems, kuriems šąla kojos ir rankos, pučia vidurius. Raudonąjį dobilą pravartu vartoti moterims, kurių gimdoje linkę rastis polipai, miomos, o vyrams – dėl prostatos negalavimų. Dar Silvija labai mėgsta atsigaivinti uostydama įvairius kvapus. Ji pastebėjo, kad kvapo poreikis keičiasi: anksčiau jai reikėjo aštraus aromato, o dabar, kai dirba gamtoje, – švelnesnio. Vyras į jos gydymąsi kvapais ir žolelėmis žvelgė skeptiškai, bet vieną dieną pavargęs paprašė: „Duok pauostyti ko nors gaivaus.“ Ir nepasigailėjo.
Su lazdomis žygiuosime prie Dauguvos
Sužinoję, kad Silvija latvė, lazdininkai prašo organizuoti žygį į Latviją. Prie Dauguvos tebegyvena Silvijos tėvai, daug gerų bičiulių. Kasmet su šeima Silvija Latvijoje švenčia Jonines. Silvijos sūnus ir dukra su seneliais kalbasi latviškai. Kai buvo maži, šnekėjome dviem kalbomis, bet abu vaikai ėmė mikčioti, tad teko palaukti, kol paaugs, o tuomet išmoko latvių kalbos. Silvija sako, kad iš tiesų senovėje lietuvių ir latvių kalbos buvo labai panašios. Tą panašumą ji pastebėjo skaitydama vaikams lietuviškas ir latviškas pasakas, nes rado daug bendrų žodžių, tokių kaip kamaraitė, kambarys, taip pat įvairių rakandų pavadinimų. Latvija Silvijai visada bus gimtinė, bet Lietuvoje ji dabar puikiai jaučiais: šalia artimiausi žmonės, širdžiai miela veikla, kuri atgaivina ir suburia vis daugiau jaunų ir pagyvenusių žmonių. Silvija pati sukūrė mankštos pratimus, kuriuos labai pamėgo lazdininkai. Ji taip ir netapo geologe, tačiau svajonė keliauti ir pažinti gamtą išsipildė.
„Į mano žygius ateina ir močiutės, ir tėveliai su mažais vaikais“, – sako Silvija ir džiaugiasi, kad jauniausiam žygio dalyviui – penkeri metai.

Eglė Kulvietienė
Rūtos Buzienės nuotr.