Jau šešti metai Vilniaus J.Basanavičiaus ir Mindaugo gatvių sankryžoje stovi berniuko, laikančio kaliošą, statula. Tačiau, ko gero, retas mūsų įsivaizduoja, kokia spalvinga ir intriguojanti buvo taip pagerbto Romaino Gary (Romeno Gari) asmenybė.

Augino vieniša mama
R.Gary gimė 1914-ųjų gegužės 21 dieną Vilniuje. Vaiko motina buvo litvakų kilmės aktorė, o tėvas, taip pat Lietuvos žydas, – verslininkas. Būsimam rašytojui nesulaukus dešimties vyras paliko šeimą dėl kitos moters ir sūnų išaugino viena likusi motina.

Pranašavo didžią ateitį
Didžiulis Minos Owczynskajos (Minos Ovčinskajos) atsidavimas savo sūnui aprašomas net keliuose vėlesniuose jo romanuose. Moteris nuolat vaikui kartodavo, kad šis užaugęs bus Prancūzijos ambasadorius, kad taps didžiu menininku ir kad turės naujutėlaitį automobilį. Aplinkiniai iš tokių motinos pasakymų tik šaipėsi, tačiau dabar galima teigti, kad išsipildė absoliučiai visos jos pranašystės.

Dėl sūnaus aukojo viską
Rūpindamasi sūnumi M.Owczynskaja neapsiribojo tik gerais ketinimais. Viename romanų R.Gary, kurio krikšto vardas Romanas Kacewas (Romanas Kacevas), pasakoja tokį nutikimą: jis, gražiai aprengtas ir nieko nestokojantis vaikas, valgo pietus, o motina su meile tiesiog žiūri į jį. Kadangi vaikas nesupranta, kodėl motina niekuomet nepietauja su juo, vieną dieną pavalgęs užeina į virtuvę ir užtinka ją, valgančią keptuvėje likusius taukus su duona… Mat sūnus nesuprato, kad tuomet šeimai nepaprastai trūko pinigų ir maisto nupirkti motina išgalėjo tik vienam žmogui…
Nekyla abejonių, kad meilė sūnui moters širdyje buvo beribė. Rašytojas taip pat pasakoja, jog jam žaidžiant kieme motina kartais liepdavo prieiti prie lango ir pakelti į ją akis, kad ši galėtų jomis pasigrožėti. Todėl Vilniuje esančioje skulptūroje berniukas yra aukštai iškėlęs galvą (batas  atsirado, mat iš meilės kaimynų mergaitei vaikas buvo pasiryžęs suvalgyti savo aulinius, beje, tai ir padarė).

Apdovanojimai – nuo pat pirmosios knygos
Antrojo pasaulinio karo metais R.Gary iš Prancūzijos, kurioje tuo metu gyveno, pasitraukė į Angliją ir tapo karo lakūnu. Per karą jis atliko dešimtis sėkmingų misijų ir gavo gausybę skirtingų apdovanojimų. Tarnybos jis nebaigė dar ilgai po karo – daugiau kaip dešimt metų jis užėmė įvairias patarėjo bei ambasadoriaus pareigas. Tačiau tuo pačiu metu vyras spėjo ir rašyti. Pirmąją jo knygą „Europietiškas auklėjimas“ filosofas bei rašytojas Jeanas Polis Sartre’as (Žanas Polis Sartras) pavadino geriausia visų laikų knyga apie pasipriešinimą. Dar po dešimties metų už „Dangaus šaknis“ vyras laimėjo prestižinę Goncourt’ų (Gonkūrų) premiją.

Apkvailino net geriausius literatūros ekspertus
Goncourt’ų apdovanojimas rašytojui teikiamas vienąkart, tačiau R.Gary yra vienintelis žmogus, gavęs šią premiją du kartus. Mat tapęs garsiu rašytoju, vyras nenorėjo pakliūti į savo paties stiliaus spąstus ir imti kartotis, tad ėmė rašyti Emile’io Ajaro (Emilio Ajaro), tariamo savo sūnėno, vardu. Nors atsirado tokių, kurie dar rašytojui esant gyvam aiškino, kad abu premijos laureatai yra vienas ir tas pats žmogus, didžioji dauguma, ir literatūros kritikai, patikėjo rašytojo melu. Galima tik įsivaizduoti, kaip kvatojo R.Gary skaitydamas savo ir savo tariamo sūnėno knygų palyginimus ir tvirtinimus, kad tai visiškai skirtingi stiliai, kurių negalėjo parašyti ta pati ranka. „Visi aplink puse lūpų kalba, koks vargšas R.Gary, kaip jis turbūt pavydi, kad jo sūnėnas taip greitai išgarsėjo“, – pasakojo kūrėjas dar prieš pripažindamas, jog E.Ajaras – jo pseudonimas.

Susižavėjimą žmona išreiškė filmu
Vedė rašytojas du kartus labai skirtingas moteris. Pirmoji buvo Europos stiliaus ikona Lesley Blanch (Lesli Blanč). Ji buvo, ko gero, garsiausio madų žurnalo pasaulyje „Vogue“ redaktorė. R.Gary  ir dešimčia metų vyresnė Lesley kartu pragyveno penkiolika metų. Vyras apie ją netgi parašė filmo scenarijų, o jį ekranizuojant L.Blanch vaidmenį atliko Sophia Loren (Sofia Loren).

Slogi antroji santuoka
Antroji menininko santuoka nutrūko gerokai skaudžiau. 24-eriais metais už R.Gary jaunesnė aktorė Jean Seberg (Žan Seberg), išgarsėjusi prancūzų naujosios bangos šedevru „Iki paskutinio atodūsio“ ir rašytojas kartu gyveno aštuonerius metus. Pora susilaukė vienintelės R.Gary atžalos – sūnaus Diego. Tačiau moteris kentėjo nuo įvairių nervinių sutrikimų bei ilgai sirgo depresija. Nors nusižudė aktorė praėjus kone dešimčiai metų po skyrybų, R.Gary tai labai sukrėtė – net ir pasukę skirtingais keliais, juodu liko gerais draugais.

Į viską žvelgti – su humoru
R.Gary 1980-aisiais pats pasitraukė iš gyvenimo. Paliktame raštelyje kūrėjas sako, kad jau spėjo pasakyti viską, ką norėjo ir galėjo. Nepaisant tokios liūdnos gyvenimo pabaigos, jis paliko vieną tada dar niekam spausdinti neatiduotą romaną, kuriame, kad ir kaip būtų keista, tvyro puiki nuotaika, viltis gyventi ir humoras. Tai paaiškinti galima kitos jo knygos ištrauka: „Humoras yra žmogaus orumo patvirtinimas, žmogaus parodymas, jog jis stipresnis nei bet kas, kas jį užgriuvo.“

Niekur rašytojas taip nemylimas, kaip gimtinėje
Lietuvoje R.Gary mėgstamas, ko gero, labiau nei bet kur kitur pasaulyje. Tai liudija ne tik faktas, kad pačiame Vilniaus centre stovi jam atminti skirtas paminklas, bet ir didžiulė R.Gary gerbėjų bendruomenė. O knygynus jau yra pasiekę labai nemažai jo knygų. Tuo, be jokios abejonės, labai džiaugtųsi jo motina, tačiau pačiam rašytojui labiau rūpėjo ne pripažinimas, o tiesiog kūryba: „Atsinaujinti, tapti kažkuo kitu, išgyventi kažką iš naujo – tai buvo didžiausios mano gyvenimo pagundos ir siekiai.“ Už tokią meilę kūrybai jo gimtinė atsidėkoja subtiliu ir gražiu būdu – berniuko skulptūros rankose nuolat galima išvysti puokštę gėlių, kurias palieka susižavėję gerbėjai.