Janina Davidonienė – chemikė, atsisakiusi cheminių vaistų, pasveiko po sunkių ligų ir patikėjo natūralia medicina bei sveika gyvensena.

Kai Janina Davidonienė žvaliai eina Gedimino prospektu, jos energija nejučiomis apgaubia ir bent akimirkai užkrečia kiekvieną sutiktą žmogų. Kai džiaugsmu spinduliuojanti moteris pasakoja apie save, net patys didžiausi pesimistai ima tikėti, kad nėra nepagydomų ligų, yra tik žmonės, kurie neprisiima atsakomybės už savo sveikatą ir gyvenimą, o nori, kad už juos dirbtų vien tabletės.
Janina stipriai suspaudžia man ranką, paskui keliose vietose spusteli plaštaką ir sako: „Širdelė netvarkoje, o dabar patikrinsime kepenis.“ Spaudo atskiras plaštakos vietas ir diagnozuoja. Negaliu ginčytis, kad ji būtų apsirikusi…
„Man septyniasdešimt pirmi metai“, – drąsiai prisipažįsta moteris ir sako, kad šiandien ji jaučiasi geriau negu prieš trisdešimt metų. Jau seniai ji verčiasi be cheminių vaistų ir susirgusi gydosi tik natūraliais būdais.

Vaikystė baigėsi, kai buvo ketverių
Prisiminusi vaikystę, Janina pasakoja, kad būdama vos ketverių metukų ji jau buvo mamos pagalbininkė. Tėvas žuvo, mama liko su penktus metukus einančia Janyte ir trijų savaičių jos sesute. Janelė buvo ir mažos sesutės auklė, ir padėdavusi mamai visuose darbuose, kuriuos tik jos mažos rankelės gebėjo nudirbti. Mergaitė gimė sirgdama žvyneline. Vos tik pavargdavo, susinervindavo ar suvalgydavo riebesnio maisto, ją išberdavo.
Kartą, kai mama melžė karvę, Janytė vaikė nuo gyvulio muses ir juodmargė trinktelėjo mergaitei ragu į kaktą. Nuo to laiko, vos tik prasidėdavo karščiai, Janinai imdavo svaigti galva. Ji nežinojo, kad jau tada smegenyse pradėjo formuotis auglys, mat medikai bėdą atrado daug vėliau. Vaikystėje ji daug skaitė ir svajojo apie studijas – nutarė studijuoti chemiją.
„Skaitydavau, kad chemikų atradimai daro stebuklus. Mano naivumas mane išginė studijuoti net į Maskvą“, – prisimena Janina.
Mokėsi ji Vladimiro Lomonosovo tiksliosios cheminės technologijos institute. Mergina buvo aukštaūgė, žaidė krepšinį ir gavo širdies reumatą, kuris vėliau pakenkė širdies darbui, tačiau jauna studentė nekreipė dėmesio į savo negalavimus.

Užsitęsęs plaučių uždegimas
Per pirmąsias savo darbo atostogas Janina su bendramoksliais išsiruošė į Rumuniją. Išvažiavo ji sirgdama gripu, kuris komplikavosi į plaučių uždegimą. Svečioje šalyje mergina pateko į ligoninę. Išrašydami medikai jai patarė tęsti gydymą namuose, tačiau grįžtant į Vilnių Janinos lėktuvas užstrigo oro uoste, ji sušalo ir vėl pasikartojo plaučių uždegimas. Moteris pusę metų pravaikščiojo sirgdama lėtiniu plaučiu uždegimu, turėdama temperatūros. Gydytojai bėdos nematė, neva taip ir turi būti. Pagalbos sulaukė iš gydytojos pulmonologės Vitalijos Vitkienės, kuri nustatė, kad vienas Janinos plautis – nesveikas. Reikėjo arba šalinti, arba „užkonservuoti“. Daktarė parinko antrąjį būdą. Vėl reikėjo gydytis.
„Buvau kvaila, – juokdamasi sako Janina, – rijau gydytojų paskirtus vaistus, tikėjau, kad jie padės, ir paniekinamai žvelgiau į bet kokias liaudiškas gydymo priemones, kurias išbandyti man siūlė pažįstami.“
Janinai atrodė, kad gydytis žolelėmis – prietarai. O jos sveikata vis silpo ir silpo.
„Vos tempdama kojas nušliauždavau į darbą ir atgal. Vis laukdavau savaitgalio ir pensijos, tikėdamasi tuomet pailsėti“, – prisimena moteris.
Tuo metu ji dirbo technologe įmonėje, kuri gamino linoleumą. Chemikalai, naudojami jo gamybai, veikė moters sveikatą, pasijusti geriau ji jau nebeturėjo vilties. O nuo cheminių vaistų prasidėjo alergija.

Medikai siūlė susitaikyti
Janina pasakoja, kad plaučių ligas medikai tuomet gydė antibiotikais – streptomicinu ir penicilinu. Dabartinė medicina streptomiciną draudžia, o Janina tuomet yra gavusi dideles jo dozes. Ir dėl pažeisto klausos nervo pradėjo kursti. Jai tebuvo 40 metų, o ligos smaugė iš visų pusių.
„Nebeliko nė vieno sveiko organo“, – su siaubu prisimena Janina sunkų metą. O ji tuomet turėjo trylikametį sūnų ir labai norėjo jį užauginti. Seko jėgos, Janina vos paėjo. Žiūrėdama į pamėlusią nuo ligų Janiną, bendradarbė pasakė: „Tau depresija, eik pas psichiatrus.“ O jie ir vėl siūlė cheminių vaistų, kurių moteris jau nebegalėjo vartoti.

Pirmas bandymas padėti sau – badavimas
„Keltis dažniausiai pradedame tuomet, kai pasijuntame esantys duobėje, visiškoje tamsoje“, – atsidūsta Janina. Kartą kaimynė jai pasigyrė turinti įdomią knygą apie gydymąsi badavimu. Seniau chemikė būtų sakiusi nenorinti skaityti tokių nesąmonių, tačiau tuo metu Janina griebėsi ir šiaudo. Moteris perskaitė P.Brego knygą apie badavimą, N.Semionovos rankraštį apie organizmo valymą.
„Jie sau padėjo, o gal ir aš galiu ką nors padaryti dėl savęs?“ – šmėstelėjo viltis Janinai. Moteris ėmė badauti keletą kartų per metus po 21 dieną: tuomet gėrė tik vandenį ir valė organizmą.
„Vėliau valiausi organizmą pagal N.Semionovos metodiką, vartojau B.Bolotovo rekomenduojamas giras, taip pat pakeičiau mitybą ir tapau vegetare“, – pasakoja sveikuolė.
Savijauta šiek tiek pagerėjo, tačiau tik laikinai. Badaujant organizme sumažėjo mikroelementų ir Janinai pradėjo gesti dantys, sutriko medžiagų apykaita, pablogėjo kepenų veikla.
„Dar neatradau to, ko reikia mano kūnui ir sielai“, – mąstė moteris, jau pradėjusi eiti nauju keliu.

Viltį sau ir kitiems parsivežiau iš Amerikos
Tapusi vegetare, Janina pradėjo ieškoti bendraminčių, surado vegetarų draugiją ir sužinojusi apie pasaulinį vegetarų kongresą, vyksiantį Amerikoje, susirinko pinigėlių ir išskrido ieškoti žinių.
„Už Atlanto ir nutiko tas nuostabus dalykas, atvėręs man naujas galimybes, – sako Janina ir pasakoja apie želmenų sultis, kurių pirmą kartą paragavo Amerikoje. – Kai man pasiūlė gurkšnį želmenų sulčių, pasakiau, kad čia žolė ir daugiau nieko. Tačiau praėjo truputis laiko ir pajutau, kad grįžta jėgos.“
Atvykusi į kongresą, moteris negalėjo daug vaikščioti, tačiau gerdama sultis pasijuto daug geriau. „Jaučiau, kad stiprėju“, – sako Janina ir pasakoja apie želmenų sulčių pradininkę, JAV gyvenusią lietuvę Anną Wigmore (Aną Vigmorę), kurios knygą vėliau ji išvertė į lietuvių kalbą. Susirgusi Anna prisiminė savo močiutės pamokas ir pradėjo kramsnoti įvairiausias žoleles, o vėliau ir želmenų daigelius, iš kurių ėmė spausti sultis. Savo patirtimi ji pradėjo dalytis su kitais žmonėmis: rašė knygas, kūrė sveikatos mokyklas. Janina tapo jos sekėja, o mintį spausti želmenų sultis ji parsivežė į Lietuvą.

Tai vaistai nuo mažakraujystės
„Skeptikų, kritiškai žiūrinčių į gydymąsi želmenų sultimis, netrūksta“, – sako Janina ir pasakoja, kad želmenyse esančių vitaminų koncentracija bent keliasdešimčia kartų viršija mikroelementų ir fermentų kiekį. Be to, želmenyse yra daug natūralios ląstelienos. Žaliuose augaluose esantis chlorofilas organizme virsta hemoglobinu, todėl želmenų sultys gydo mažakraujystę, tirpdo inkstų akmenis. Pradėjusi nuolat gerti želmenų sultis, moteris įgavo energijos, išnyko visą gyvenimą kamavusi žvynelinė, išsivalė jos inkstų akmenys, sustiprėjo imunitetas. Janina net atrodė jaunesnė. Ji skaitė paskaitas apie želmenų sulčių naudą mūsų sveikatai, apimta entuziazmo išvažiavo į kaimą auginti kviečių.
„Dešimtį metų nežinojau, kas yra ligos, jaučiausi puikiai“, – sako Janina.
Iš pradžių moteris gėrė tik kviečių želmenų sultis, o vėliau ir miežių.

Nauja bėda parvedė į miestą
„Lemtis siunčia išbandymus, kad taptume stipresni, – sako Janina ir pasakoja, kad kaime jos organizmą ilgai nuodijo dujų nuotekos. – Kvėpavau dujomis, bet pati to ilgai nejutau, stebėjausi, kodėl vėl pradėjo svaigti galva.“ Medikai ilgai nenustatė ligos, kol pagaliau pamatė smegenyse susidariusį nepiktybinį auglį. Prognozės buvo prastos, tačiau moteris jau žinojo, ko imsis. Ji vėl nuolat gėrė želmenų sultis ir auglys smegenyse, didžiausiai gydytojų nuostabai, ištirpo. „Žinoma, tai įvyko ne per dieną, bet aš žinau, kad želmenų sultys tirpdo auglius“, – džiaugiasi Janina.

Paprasta sėklytė gydo emocijas
Dabar moteris gyvena Vilniuje, lanko užsiėmimus, kuriuose pasakojama apie sveiką gyvenimo būdą. „Pažvelkit“, – rodo ji išsiėmusi iš rankinės mažą spygliuotą kamuoliuką, suspaudžia jį tarp delnų ir ritinėja lengvais judesiais. Apie sudžok terapiją Janina sužinojo lankydama specialius užsiėmimus. „Mūsų rankose ir kojose atsispindi visi organai“, – aiškina Janina ir pasakoja, kad stimuliuodami biologiškai aktyvius taškus rankoje ar pėdoje, slopiname ligos energiją, geriname energijos tekėjimą. Šį gydymą ji pagerino sėklų terapija.
„Ar žinote, kad sėklomis gydomas ne tik kūnas, bet ir emocijos? – klausia Janina ir pataria man ant rankoje esančių skaudžių, inkstus atitinkančių taškų prisiklijuoti pupelių. – Geriausia jas laikyti dvylika valandų arba visą parą ir kas kelias valandas sukamaisiais judesiais pamasažuoti. Kai pajusite šilumą, niežėjimą – sėklos dirbs jūsų naudai.“ Beje, liaudies medicinos žinovė priduria, kad akupunktūra jai padėjo susigrąžinti klausą.
„Štai tau ir chemikė, tikėjusi, kad viską pagydys mokslininkų išradimai…“ – šypsosi moteris ir sako, kad ne chemikai, bet mūsų kūnas žino, ko jam iš tikrųjų reikia, tik mes nesiklausome savęs ir nuodijamės ne tik cheminėmis priemonėmis, bet ir juodomis mintimis, kurios vis ūžia ir ūžia mūsų galvose. Bloga dažnai prisimename, o gerus dalykus esame linkę pamiršti.
Janina daug šypsosi ir kviečia visus šypsotis bei džiaugtis paprastais, bet nuostabiais dalykais. Jai labai patinka kartu su žinovais vaikščioti po Vilnių ir ieškoti energiškai stiprių vietų.
„Susiradau sau tokią vietą po medžiu, prie Vilnelės. Atsinešu ten kėdutę ir rašau: taip lengvai liejasi mintys, tokia šviesi galva…“ – džiaugiasi moteris.

Gražiausios Joninės – studentiškos
Atsisveikindamos prisimename artėjančią Joninių šventę.
„O mano gražiausios Joninės buvo Pamaskvyje. Susirinkdavome visi studentai iš Pabaltijo, pindavome vainikus, dainuodavome lietuviškas, latviškas dainas. Jauni buvome, nerūpestingi“, – žybteli moters akys, ir staiga vėl stiprus rankos spustelėjimas.
„Rūpinkitės savo sveikata, – palinki Janina nueidama, – niekas kitas už jus to nepadarys.“

Eglė Kulvietienė