Draugystę, kaip ir seną suknelę, kartais tiesiog išaugame…

Pasak psichologų, artimos draugės išdavystę ištverti netgi sunkiau nei skyrybas su mylimu žmogumi. Nes jam juk nepasakojame visų savo paslapčių. O su Rasa ar Asta kalbamės ir apie vyrus, dėl kurių pametame galvas, ir apie darbo problemas, ir apie knygas, ligas, vaikus, naujas sukneles…

Giedrė – su mano buvusiu vyru!
„Su Audriumi išsiskyriau prieš penkis mėnesius. Labai jį mylėjau. Metus po vestuvių skrajojau padebesiais, jaučiausi beprotiškai laiminga. Paskui nusileidau ant žemės, supratau, kad darbas ir sūnus Tomas iš pirmosios santuokos jam visada bus svarbesni nei aš. Pradėjome pyktis, atrodė, kad nesutariame absoliučiai dėl visko: jeigu sakydavau „taip“, Audrius iškart atkirsdavo „ne“, – pasakoja Monika. – Darbo dienomis jis vakarodavo darbe, o savaitgaliais irgi nerasdavo man laiko, nes veždavo Tomuką į baseiną, žaisti krepšinio, uogauti, grybauti, žvejoti ir t. t. Sėdėdavau namie viena, kartais nueidavau į kiną ar pasivaikščioti, bet buvimo su Audriumi tokios pramogos neatstodavo.
Tačiau ne tai blogiausia – vieną dieną pamačiau vyrą kavinėje su jaunute bendradarbe. Jiedu taip meiliai žiūrėjo vienas į kitą… Norėjau skradžiai žemę prasmegti – buvo taip skaudu! Iškart nulėkiau pas Giedrę, ji šluostė ašaras, piktinosi nenaudėliu Audriumi, sakė, kad už tokį elgesį ji niekada neatleistų… Aš ir neketinau to daryti – susikroviau daiktus ir išėjau.
Be abejo, ilgai abejojau, ar elgiuosi teisingai. Juolab kad ir Audrius maldavo grįžti, prisiekinėjo, kad mane myli, tikino, kad su bendradarbe tiesiog susitiko išgerti kavos… Giedrė manęs labai nespaudė, bet iš jos kalbų supratau, kad turiu skirtis, nes Audrius tikrai neatsisakys sūnaus ir lakstys paskui svetimus sijonus, nes yra vyras, tokia jo prigimtis ir t. t.
Ir kaip manote, ką išgirdau prieš dvi dienas? Mano buvęs vyras ir Giedrė – pora, neseniai jiedu apsigyveno kartu. Man geriausia draugė apie tai nė žodeliu neužsiminė, tačiau beveik mėnesį vis nerasdavo laiko susitikti, kartodavo, kad turi daug darbo, žadėdavo paskambinti vėliau, bet taip ir nepaskambindavo. Tiesą sužinojau iš kaimynės, kuri pamatė porelę kartu ir užkalbino.
Jaučiausi klaikiai, nemiegojau visą naktį, priverkiau kelias pagalves… Kai nusiraminau, nutariau paskambinti ir užduoti vieną vienintelį klausimą: „Giedre, gal nori man šį tą papasakoti?“ Ji drebančiu balsu paaiškino, kad tiesiog neišdrįso man prisipažinti apie santykius su Audriumi. Esą ji seniai juo žavėjosi, o kadangi po skyrybų vargšelis jautėsi labai vienišas, paguodė… Nejaugi mūsų draugystė Giedrei nieko nereiškė?“

Ką sako psichologai. Monika mano, kad geriausia draugė Giedrė ją išdavė, nes pradėjo draugauti su jos buvusiu vyru. Tačiau juk ne Audrius, o Monika nutarė skirtis, nepatikėjo jo atgaila, netoleravo šiltų santykių su sūnumi, klausė draugės patarimų, užuot pasitikėjusi savo jausmais. Moteris pasakoja, kad labai mylėjo savo vyrą, bet kodėl tada ji taip skubėjo palaidoti santykius, nubaudė Audrių skyrybomis? Regis, jis taip pat nutarė laikytis rankas atrišančios pozicijos – tegul žmona eina, jeigu mano, kad nepajėgs atkurti buvusių santykių, jaučiasi nelaiminga ar tiesiog nesugeba suprasti, išklausyti ar atleisti.
! Pasak psichologų, dauguma vyrų ir moterų tikina, kad prireikus pasirinktų šeimą, o ne darbą, karjerą ar draugus.
Regis, Monika taip pat nutarė, kad turi teisę būti laiminga su žmogumi, kuriuo žavisi. Nesvarbu, kad jį pasirinkusi prarado gerą draugę. Ką būtų galima patarti Monikai? Tiesiog nustokite klausytis, ką kalba įžeista savimeilė, ir gerai pagalvokite – gal skyrybos iš tiesų buvo pati geriausia išeitis, nes galite pradėti gyvenimą iš naujo? Be abejo, po skyrybų ir netikėto draugės poelgio kylantį pyktį tiesiog reikės iškentėti. O vėliau, kas žino, gal pavyks jums visiems trims gražiai bendrauti?

Lina tik apsimetė drauge…
„Prieš dvejus metus nutariau pakeisti darbą: esu mokytoja, bet nutariau imtis naujos veiklos – įsidarbinau vienos įmonės administracijoje, tvarkau dokumentus, organizuoju susitikimus su klientais ir t. t. Darbas – sunkus, nekūrybinis, sakyčiau, net alinantis. Jaučiuosi prastai, o dar ir viršininkas – despotas, nenulaikantis liežuvio už dantų. Nuolat girdžiu piktas jo pastabas: „Kaip čia atrodai, nusipirk normalių drabužių“, „Sukiesi kaip apatinis girnų akmuo“, „Ir kur buvo mano akys, kai priėmiau tave į darbą?“ ir t. t.
Pradėjau galvoti, kad reikia keisti darbą, bet juk ne taip lengva jį susirasti. Kone kasdien skauda galvą, o rytais, kai lipu laiptais į savo biurą, atrodo, kad širdis išlėks iš krūtinės – taip bijau viršininko. O dar ir kolegos pradėjo į mane šnairuoti, girdžiu, kaip laido visokius juokelius… – guodžiasi Neringa. – Gerai, kad tame pačiame darbe sutikau Liną, savo kurso draugę. Ji mane sugebėdavo paguosti, prajuokinti – oi, kiek daug sykių mudvi abi viršininką išplakėme liežuviais! Ne tik man, bet ir jai nepatiko šio žmogaus būdas: viršininkas ne tik aprėkdavo darbuotojus, bet ir manipuliuodavo jausmais, nuolat pašiepdavo. Beje, prieš kelias savaites jis patikėjo man labai svarbią užduotį. Apsidžiaugiau, bet paskui nusviro rankos: supratau, kad viršininkas nutarė tokiu būdu iš manęs pasišaipyti, parodyti, kad nieko nesugebu…
Apsisprendžiau išeiti iš darbo, bet Lina atkalbėjo, patarė tiesiog pailsėti, pasiimti atostogų. Taip ir padariau, bet po kelių dienų persigalvojau ir grįžau į darbą – pamaniau, kad imsiu ir parodysiu, jog esu ne iš kelmo spirta. Darbe tą dieną radau tik sekretorę, mat visas kolektyvas buvo išvykęs kelioms dienoms į kaimo sodybą pailsėti. Be abejo, ir Lina – vėliau sužinojau, kad ji labai draugiškai čiauškėjo su viršininku ir visą naktį su juo šoko… Žinoma, supykau, juk galėjo pakviesti ir mane. Lina vėliau bandė išsisukti, esą tikriausiai vis tiek nebūčiau važiavusi, nes kolektyve blogai jaučiuosi… Nežinojau, ką jai atsakyti. Buvo skaudu…“

Ką sako psichologai. Neringa laikė kurso draugę ir bendradarbę savo drauge, bet ar taip pat manė ir Lina? Tikriausiai ne. Beje, Lina iš tiesų nepadarė nieko blogo, tiesiog kartu su kitais bendradarbiais pailsėjo kaimo sodyboje. Be abejo, moteris galėjo apie tai pranešti Neringai, tada ji tikriausiai nebūtų taip skaudžiai reagavusi.
Patarimas Neringai: pakeiskite nemėgstamą darbą, kuriame jaučiatės nevertinama, negerbiama ir nereikalinga. Pailsėkite, pasilepinkite masažais, pabendraukite su mielais ir nuoširdžiais žmonėmis, pabūkite su šeima, o tada imkitės veiklos, kuri teikia malonumą, prisiminkite savo pomėgius, kuriems anksčiau galbūt nerasdavote laiko. Tiesiog atgaukite jėgas. Regis, dėl darbe patirto emocinio smurto nustojote pasitikėti savimi.
! Pasak psichologų, kuo menkesnė žmogaus savigarba, tuo jis jautresnis aplinkinių reakcijoms, dėmesiui ar jo nebuvimui.
Neringa įsivaizdavo, kad ne tik viršininkas, bet ir kolegos pastebi jos trūkumus, žiūri kritiškai ir gal net smerkia. Bet ar iš tiesų taip buvo? Gal Neringa tikrai per daug iš savęs reikalavo, pernelyg jautriai reagavo į nesėkmes?