To paklausėme į Angliją išvykusių Sidonos ir Evaldo

Sako, gera ten, kur mūsų nėra. Todėl ir keliaujame laimės ieškoti svetur – kas po vieną, kas kartu su šeima. Tik ar visuomet tą laimę atrandame?

Su pora susitinkame jų namuose Anglijoje. Greitai bus dveji metai, kai jie čia. O paklausti, kaip sekasi, sako, jau apsipratę. Išties, jei ne vaizdas per langą, kur eismas gatvėje vyksta priešinga puse, greičiausiai nė neįtartum, kad esi ne Lietuvoje. Televizorius rodo lietuvių pamėgtą serialą „Moterys meluoja geriau“, o namuose girdisi mažosios Elzytės čiauškėjimas.
Pokalbį su Sidona pradedame dviese, nes Evaldas užtrunka darbe. Pasirodo, viršvalandžiai čia toks pat natūralus dalykas, kaip ir pas mus. Skirtumas tik toks, kad čia už juos moka, o pas mus – deja, ne visada… Tačiau neapsirikite – tai visiškai nereiškia, kad emigrantas yra toks pat žmogus kaip anglas. Šis už viršvalandžius gautų dvigubą apmokėjimą, o svetimšaliai neretai džiaugiasi, kad apskritai jiems už viršvalandžius sumoka. Taigi skubame išsklaidyti mitą, kad svetur tiesiog lyja pinigais.

Apsisprendė per dvi valandas
Sakysite, betgi visi svetur važiuoja ne dėl ko nors kito, o dėl tų pačių pinigų. Ir būsite teisūs. Sidona ir Evaldas taip pat pakėlė sparnus vildamiesi gyventi geriau. Nors minčių vykti pasižvalgyti po pasaulį jau turėjo seniai, dar prieš aštuonerius metus. „Tuomet daug jaunų žmonių, baigusių studijas, važiavo svetur. Mūsų draugai – taip pat. Norėjosi ir man su jais kartu. Tačiau Evaldas labai myli Lietuvą ir norėjo gyventi tik joje. Taigi likau ir aš. O paskui gimė Elzytė. Ir nors prabangoje niekada nesimaudėme, galą su galu sudūrėme. Todėl manėme, kad niekada taip ir nebesiryšime išvykti iš Lietuvos. Bet prasidėjusi krizė sumaišties įnešė. O dar išvykusių draugų pasakojimai apie geresnį gyvenimą svetur…
Taigi vieną dieną sulaukėme draugų skambučio su pasiūlymu dirbti Anglijoje. Apsispręsti turėjome vos per dvi valandas, nors tuo metu stovėjome šalia santuokų rūmų, kur laukėme žiedus sumainiusios Evaldo pusseserės. Kartu su mumis tuo metu buvusi Evaldo mama nė nesudvejojo: „Žinoma, važiuokit.“ Nusprendėme – arba visi, arba nė vienas. Nesmerkiu, kurie nusprendžia elgtis kitaip – juk įvairių situacijų būna. Tačiau man svarbiausia yra šeima. Todėl manau, kad turime būti visi kartu.
Kadangi butą nuomojomės, vienus turėtus daiktus pardavėme, kitus atidavėme, susikrovėme lagaminus ir išvykome. Sekmadienį atskridome į Angliją, o pirmadienį jau išėjome į darbą. Taigi jokių ilgai trunkančių darbo paieškų nepatyrėme. Laikinai apsigyvenome pas tuos pačius mus atvykti pakvietusius draugus, kurie net auklę Elzytei surado. Tiesa, iš pradžių buvo labai neramu, kaip dukrytė jausis likusi su aukle viena. Juk iki tol ji visas dienas leisdavo tik su manimi. Net geros dienos aš jai palinkėti negalėdavau, nes palikdavau dar miegančią, o pas auklę ją nuvesdavo mano draugė“, –  šiek tiek netipišką emigrantų įsikūrimo istoriją pasakoja Sidona ir priduria, kad taip pasiseka anaiptol ne visiems.

Laiko pinigai
Ir kai jau ima atrodyti, kad viskas šiai jaunai šeimai klojasi tarsi iš rašto, moteris neslepia, kad vis dėlto nebuvo taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Sako, sunkiausia buvo pakeisti darbą. „Ne, baltarankė nesu ir darbo tikrai nebijau, – tikina Sidona. – Lietuvoje iki dukrytės gimimo dirbau ypač svarbių klientų vadybininko asistente. Darbas buvo nelengvas, tačiau labai įdomus. Toks, apie kokį visada svajojau. Todėl niekada nemaniau, kad kada nors savo noru paliksiu mėgstamą darbą ir imsiuosi kitokio, fizinio darbo (nors ir nesunkaus), už kurį tiesiog moka daugiau. Deja, tokia realybė. Tą daro daugelis emigrantų. Pamina mokslo baigimo diplomus, norus, ambicijas. Dažnas gimtajame krašte niekada nesutiktų dirbti tokio darbo, kokį dirba čia. Ir visa tai daro tik dėl pinigų.
Ar tikrai jie čia tokie dideli? Ne tokie dideli, kokie gali atrodyti gyvenantiems Lietuvoje – dažnas čia gauna minimalų uždarbį. Pinigų čia niekas už dyką nedalija. Juos reikia užsidirbti. Ir dirbti reikia ne penkias darbo dienas, o šešias. Tačiau gyvendami Anglijoje sau leidžiame tikrai daugiau, nei galėjome leisti gyvendami Lietuvoje. Apie kelionę į šiltus kraštus prieš keletą metų tegalėjome pasvajoti. O čia, padirbę vos metus, būtent ten išvažiavome.“

Angliškos medicinos ypatumai
Moteris šypsosi: kad nebūtų viskas taip paprasta, vos po mėnesio susirgo dukrytė. Mergaitės burnytėje atsirado žaizdelių, pūslyčių, kurias labai skaudėjo, pakilo labai aukšta temperatūra. Tuomet pašnekovė iš arti pažino ir angliškąją mediciną, apie kurią buvo nemažai prisiklausiusi įvairiausių gandų. Vienas jų – anglai visas ligas gydo paracetamoliu. „Nors ir nesu medikė, iš karto supratau, kad tai stomatito požymiai. Tačiau nuvykusi su Elzyte pas gydytoją išgirdau, jog nieko baisaus nėra. Kitą dieną temperatūra šoktelėjo dar labiau. Išsikviečiau greitąją. Elzytę išvežė į ligoninę, kurioje iš burnytės paėmė tepinėlį. Diagnozavo virusą, skyrė vaistų ir išleido namo. Tačiau situacija ne gerėjo, o blogėjo: visiškai sutino dantenos, o žaizdelės imdavo kraujuoti dukrytei vos prasižiojus. Kitą dieną mes vėl apsilankėme pas gydytoją. Ši, pasikonsultavusi su kolege, nusiuntė pas dantų gydytoją, kuri galiausiai nustatė, kad tai ne dantų problema, o šalutinis virusinės infekcijos poveikis. Taigi galiausiai paskirti antibiotikai savo darbą atliko“, – neslepia nusivylimo moteris, didelį pliusą skirdama Lietuvos medikams.
Tačiau Sidona suskumba patikslinti, kad greičiausiai visur yra visokių specialistų. Todėl, sako, ši nelinksma istorija jos neatgrasė antro vaikelio sutikimui rengtis Anglijoje. Juk svarbiausia, kad jam gimstant šalia jos bus vyras. Jei būtų nusprendusi skristi į Lietuvą, būtų likusi be jo paramos. Tačiau čia ir vėl susidūrė su lietuviškos ir angliškos nėščiųjų priežiūros skirtumais: „Nesakau, kad vienur geriau, o kitur blogiau, tačiau iš pradžių atrodė keistai. Kai laukiausi Elzytės, mane visą laiką prižiūrėjo gydytoja ginekologė, o čia – tik akušerė, ir ta kaskart vis kita. Lietuvoje nėštukė pas gydytoją lankosi kiekvieną mėnesį. Tuomet ją pasveria, išklauso vaikelio širdelės tonusus. Anglijoje, jei gerai jautiesi, taip dažnai lankytis pas medikus nereikia.“

Lietuvis lietuviui – vilkas?
Pas medikus Sidona visuomet lankosi su vertėja. Nors sako, jau ir pati neretai suprantanti, ką jai sako. Vertėjos dalyvavimas visuomet šiek tiek varžo. Juk gydytojo kabinete kalba sukasi apie labai asmeninius dalykus. Kalbos barjeras koją kartais pakiša ir tvarkant įvairius reikalus. O jų būta išties nemažai. Ypač pačioje pradžioje. Juk reikėjo ir būstą susirasti, ir dėl kainos susiderėti, ir dėl mokesčių apmokėjimo išsiaiškinti, ir anglišką banko sąskaitą atsidaryti. „Nebuvo smagu kiekvieną kartą to draugų prašyti, tačiau kito pasirinkimo nebuvo“, – prisijungia prie mūsų pokalbio iš darbo grįžęs Evaldas.
O paklausti, ar tiesa, kad svetimame krašte lietuvis lietuviui yra vilkas, abu nei taip, nei ne nepasako: „Turbūt visur yra visokių žmonių. Mūsų draugai yra lietuviai. Apie juos nieko blogo pasakyti negalime – vien tik gera. Su jais dalijamės ir vargais, ir džiaugsmais. Tačiau darbe, kur nemažai yra mūsų tautiečių, jaučiamas pavydas, nors, atrodytų, tarsi nėra ko pavydėti – juk visi gauname vienodą valandos atlygį, kartais skiriasi tik dirbamų valandų skaičius.“

Iš toliau matyti geriau?
„Galbūt nuskambės paradoksaliai, tačiau pinigų turėjimas neužtikrina įdomesnio laisvalaikio. Lietuvoje kiekvieną vasarą plaukdavome baidarėmės, savaitgaliais važiuodavome į kaimą, prie ežero ar jūros, po darbo susirinkdavome tiesiog pavakaroti su draugais. Ar neidelizuojame? Gal… Nors greičiausiai, kad ne.
Anglijoje išties labai trūksta tų, atrodytų, paprastų dalykų, kuriuos gyvendamas Lietuvoje priimi kaip savaime suprantamus. O jūra čia tokia nešvari, kad pabraidžius po ją reikia eiti praustis, – vienas kitą papildo Sidona ir Evaldas. – Tiesa, su draugais susibėgame ir čia dažnai. Kartu švenčiame Kalėdas, Velykas, Motinos dieną, gimtadienius. Gyvendami Anglijoje visas šventes dar labiau sureikšminame. Juk tai galimybė pabūti visiems kartu. O kiaušinių dažus gauname net iš Lietuvos, nes anglai kiaušinių per Velykas nemargina.
Ar esame patriotai? Šiais laikais, kai dėl Lietuvos laisvės kovoti jau nebereikia, sunku atsakyti, kas yra tikrasis patriotas. Ar būtina gyventi gimtajame krašte, kad save galėtume vadinti patriotais? Manau, kad ne. Mes esame lietuviai ir mums ne gėda tai pasakyti. Namuose taip pat kalbame tik lietuviškai. Elzytė sako, kad ji turi dvejus namus – Anglijoje ir Lietuvoje, kur gyvena jos močiutė. Mums namai yra ten, kur yra mūsų šeima.“
„Ar tai reiškia, kad į Lietuvą grįžti nebeketinate?  – neiškenčiu nepasmalsavusi. – Net jeigu išloštumėte milijoną?“ „Evaldui užtektų ir šimto tūkstančių, – nusijuokia Sidona. – Nors apie tai garsiai nekalbame, tačiau matau, kaip jis retkarčiais pasižvalgo lietuviškų sodybų…“

P. S. Paskutinę akimirką sužinojome, kad į šeimą atkeliavo dar vienas žmogutis, kuriam tėveliai dovanojo Beno vardą. Pasak mamos, antrasis gimdymas, kaip ir pirmasis, buvo greitas ir lengvas, o medikų priežiūra – gera.
„Aš visada sakau: jei viskas gerai, tuomet visur gerai“, – džiaugėsi laiminga dabar jau dviejų vaikučių mama.

Renata Maslauskienė
Asmeninio albumo nuotr.