Suprasti vieniems kitus gali būti sunku, pavyzdžiui, dėl didelio amžiaus skirtumo…

Brolis baigė tiksliuosius mokslus, daug laiko praleidžia namie, nes nesusiranda draugų, kalba lėtai, apgalvodamas kiekvieną žodį, o jūs – skrajojate padebesiais, garsėjate puikiu humoro jausmu, rašote eilėraščius ir turite šimtą draugių. Gal todėl ir nesutariate?

Brolis daug vyresnis, tad nėra apie ką kalbėtis…
Egidijus šiemet atšventė keturiasdešimtąjį gimtadienį, o Astai netrukus sukaks dvidešimt penkeri. „Su broliu gyvename viename mieste, bet susitinkame kokius du ar tris kartus per metus – paprastai per šventes, kai nuvažiuojame pas mamą. Rodos, galėtume bent tada nuoširdžiai pasikalbėti, bet Egidijus per dvi dienas ištaria man kokius tris sakinius: „Skani mišrainė“, „Kur tavo draugas?“, „Kada važiuosi namo?“ ir pan., – pasakoja Asta. – Kartais brolis paskambina, paklausia, kaip man sekasi, bet išgirdęs atsakymą: „Gerai“, iškart padeda ragelį… O aš taip ir lieku žado netekusi – kodėl jis skambina, jeigu neketina manęs išklausyti ar pats ką nors įdomaus papasakoti? Nesuprantu, kodėl Egidijus taip elgiasi. Maniau, kad dabar, kai esu suaugusi moteris, o ne iš paskos sekiojanti ir zyzianti mažė, mus galėtų sieti ne tik giminystės, bet ir dvasinis ryšys… Jaučiu, kad iš tiesų esame artimos sielos, tik brolis, matyt, nenori to pripažinti. Jį labai myliu, tikrai norėčiau dažniau susitikti ir atvirai pasikalbėti, gal net pasiguosti, paverkti jam ant peties…“
Prieš kokius penkerius metus Asta bandė su broliu susidraugauti. Kelias dienas maldavo, kad Egidijus pasiimtų ją kartu į medžioklę arba žvejoti. Norėjo susipažinti su brolio draugais, paklausyti, apie ką jie kalbasi, ką planuoja, kuo domisi, iš ko juokiasi. „Atrodė, kad su broliu lyg ir suartėjome, deja, klydau. Kai grįžome namo, jis ir vėl elgėsi kaip svetimas…“ – prisimena Asta.
Kita pusė. Egidijui buvo penkiolika metų, kai tėvai pranešė „džiugią“ žinią – jis turės sesę. Iš pradžių paauglys stengėsi būti kantrus dėl savo gyvenimo permainų, nerodė, kad labai pyksta. Tačiau po kokio mėnesio pratrūko, nes tėvai tupinėjo tik aplink rėksnę Astą ir nuolat jam priekaištaudavo („Tyliau, sesė miega“, „Atsargiau, netrankyk durų“…), sugalvodavo vis naujų pareigų („Pasaugok sesę, einu į kirpyklą“, „Išvirk Astai košytės, nes nespėju“).
Egidijui buvo sunku suprasti, kodėl jo gyvenimas taip pasikeitė. Žinoma, vėliau buvo ir visai malonių akimirkų, nes sesė laikė jį savo didvyriu, girdavosi draugams, kad turi nuostabų brolį, kuris, jeigu prireiks, bet kuriam įkyruoliui duos pylos…
Ką sako psichologai. Tarp brolio ir sesers – tikrai didelis amžiaus skirtumas. Galima sakyti, kad tėvai augino ne du vaikus, o du kartus po vieną vaiką… Kai gimė Asta, Egidijus išgyveno sudėtingą laikotarpį – paauglystę. Nenuostabu, kad dar vienas šeimos narys jo ne tik nenudžiugino ir nesudomino, bet ir sujaukė nusistovėjusią paauglio kasdienybę, nuvertė jį nuo sosto. Juk Egidijus net penkiolika metų mėgavosi išskirtiniu tėvų dėmesiu, galbūt buvo lepinamas, gaudavo beveik viską, ko užsigeisdavo, ir tikrai nemanė, kad išauš diena, kai teks dalytis viskuo…
! Kai tarp brolio ir sesers – net penkiolikos metų skirtumas, apie jų draugystę kalbėti sudėtinga.
Paprastai vyresnėliui nelabai rūpi jaunėlio jausmai, be to, juodu turi skirtingų poreikių ir norų. Deja, kartais ir tėvai, užuot įskiepiję vyresnėlio meilę jaunėliui, savo pamokslais („Pavydėti negražu, juk tau jau didelis, turi suprasti“, „Kaip tau ne gėda taip elgtis, juk čia tavo sesė…“, „Sesę reikia mylėti“ ir pan.) prieš jį nuteikia…
Nejaugi nėra išeities? Akivaizdu, kad mažylei Astai patiko turėti „didelį“ brolį. Lygiai taip pat ji galėtų elgtis ir dabar – parodyti, kad daugeliu klausimų Egidijų laiko autoritetu. Jeigu Asta iš tiesų svajoja apie artimą ryšį su savo broliu, turėtų pati rodyti kuo daugiau iniciatyvos: skambinti, kviesti susitikti, prašyti patarimų, klausti nuomonės, domėtis jo gyvenimu, siūlyti pagalbą ir t. t. Galbūt padėtis imtų keistis, jeigu ji atvirai pasikalbėtų su broliu apie savo jausmus ir paskatintų jį pasidalyti savaisiais? Juk Egidijus gali taip niekada ir nesužinoti, ko ji tikisi iš savo vyresniojo brolio. Abu jie gali skaityti skirtingas knygas, bet gal jiems abiem patinka fantastiniai filmai, futbolas, dailė ir kt.?
Kita vertus, dvasinis ryšys yra daug stipresnis negu kraujo. Jeigu turite daug gerų draugų, su kuriais galite kalbėtis apie viską, nepasiduokite aplinkinių spaudimui, kad ir su broliu privalote būti labai artima…

Gyvenant toli vienai nuo kitos, ryšys ima trūkinėti
Tarp Aistės ir Miglės – trejų metų skirtumas. Kol gyveno tėvų namuose, buvo geriausios draugės: keisdavosi drabužiais, kosmetika, paguosdavo ir palaikydavo viena kitą sunkiomis akimirkomis, apkalbėdavo gerbėjus. Tačiau prieš trejus metus Aistė išskrido mokytis į Londoną ir liko ten gyventi, nes ištekėjo, susilaukė dukters. „Iš pradžių kone kasdien po kelias valandas kalbėdavomės „Skype“. Man Aistės tikrai labai trūko, mat likau viena tėvų namuose. Su jais sutariau, ypač su mama, bet pasakoti jai savo paslapčių nesiryžau. Gal bijojau, kad nesusilaikys ir ims man patarinėti ar protinti? Vėliau skambindavome viena kitai vis rečiau, pasikalbėdavome apie orą, ir viskas, – pasakoja Miglė. – Paskendau savo darbuose, sesuo susilaukė dar vieno vaiko, susirado naujų draugų. Per trejus metus ji nė karto nebuvo grįžusi namo. Supratau, kad šiuo metu mudvi mažai kas sieja, nebent seni prisiminimai. Net nežinau, ar sesers pasiilgstu…“
Ką sako psichologai. Iš tiesų, nelengva išlaikyti buvusį ryšį, kai nėra galimybės pasikalbėti akis į akį, sykiu pabūti ar, kaip anksčiau, aptarti visus dienos įvykius, dalytis papuošalais, eiti į kiną, kavinę ar sykiu gaminti vakarienę. Klausimo: „Kaip sekasi?“ tokiu atveju tikrai neužtenka, būtina domėtis visomis smulkmenomis: kaip sesuo jaučiasi, ką planuoja, kur buvo, ką matė, su kokiais žmonėmis bendrauja, ką naujo išmoko ir t. t. Jeigu seserys kadaise tikrai buvo tiesiog neišskiriamos, suprato viena kitą iš pusės žodžio, šiltus santykius galima atnaujinti. Gal Miglė norėtų imtis iniciatyvos?
Kita vertus, svarbiausia – artimus žmones visa širdimi mylėti, bent mintyse palinkėti jiems visko geriausio. Nesvarbu, kur jie gyvena – gretimoje gatvėje ar kitoje šalyje…