Jei Beata ims lauktis trečio vaikelio, iš Londono atsiveš legendinį lopšį…
Pokalbis su TV laidų kūrėja, trijų kulinarinių knygų autore Beata Nicholson jos biure – virtuvėje, žinoma, prasidėjo nuo… kavos (man), arbatos (jai) bei ką tik iškepto gardaus pyrago, kuris, nutarėme, puikiausiai tiktų Mamyčių dienos proga ir kurio receptą rasite perskaičiusios Beatos mintis.
Ką dažniau geriate – kavą ar arbatą?
Nesu didelė kavos mėgėja, mieliau geriu žolelių arbatą. Jei renkuosi kavą, tai labai kokybišką ir nedaug, dažniau espreso.  Anksčiau – kasdien, ypač kai auginau vaikus Londone. Toks visų jaunų mamyčių ženklas: vienoje rankoje vežimas, kitoje – puodelis balintos kavos. Ši mada jau atėjo ir į Lietuvą. Mano mėgstama arbata – anglų įtaka, be abejo. Jos atsivežame. Ir mano, ir sesers Odetos šeimos nariai daug geria arbatos. Taip, su pienu, be jo ji būtų per stipri. Anglams arbatos gėrimo ritualas – tai tarsi nacionalinės savimonės dalis, jie pripratę prie arbatos pertraukėlių… Kaip italai geria kavą, taip britai arbatą su pienu. Per Kalėdas savo anytai Savoy aš dovanojau popiečio arbatos gėrimą viešbutyje Londone.
Atsitiko taip, kaip žadėjote, Vilnius – vietoje Londono?
Taip, mes su vyru į gyvenimą žiūrime atmerktomis akimis, ir jį pasitinkame drąsiai. Apsikeitėme rolėmis: anksčiau skraidžiau aš, o dabar skraidys (jau skraido) Tomas. Mes tik porą savaičių čia. Ne visi daiktai dar atvažiavo į Antakalnį, kur išsinuomojome kotedžą, bet vaikai jau lanko mokyklą…
„Atmerktomis akimis“ – vadinasi, nebijote permainų?
Būtent. Aš visada viena koja gyvenau Lietuvoje, kita – Anglijoje. Kiekvienas esame savo likimo kalvis – aš puikiausiai galėjau įsitvirtinti Britanijoje, bet labai branginu ryšį su Lietuva. Visada elgiuosi taip, kaip liepia mano širdis.
Turbūt Jūsų svajonėse niekada ir nebuvo Anglijos?
Tikrai ne. Studijavau žurnalistiką. Vasarą po antro kurso su drauge išvažiavome į JAV, o kitą vasarą – į Didžiąją Britaniją. Aišku, tie trys keturi mėnesiai davė kitokios patirties… Susipažinome su kitokia kultūra, pačios tobulėjome. Mat tik ištrauktas iš komfortabilios aplinkos randi savyje dar neatrastų charakterio bruožų. Ta patirtis – tai daugiau negu bandymas užsidirbti pinigų ar „padaryti“ karjerą. Niekada neplanavau nutūpti užsienyje, nors man Anglijoje labai patiko… Taip pat negaliu pasakyti, kad iki pensijos gyvensiu Lietuvoje, darysiu tą ir aną, nes… niekada nesakyk „niekada“… Gal jau po kelerių metų gyvensiu kitur, pavyzdžiui, kaime ir ūkininkausiu? Gyvenimas pametėja tokių staigmenų…
Atžalos – jau mokyklinukai?
Anglų supratimu, taip, nors dukteriai Izabelei tik vasarą sueis septyneri, Jurgiui gegužės viduryje penkeri. Anglijoje vaikai pradeda lankyti mokyklą ketverių metų, pirmokais tampa penkerių. Čia juodu lankys tarptautinę mokyklą, kurioje mokomasi pagal užsienietiškus standartus: pagrindinė kalba – anglų, tačiau yra ir gimtosios kalbos – lietuvių – pamokų.
Kaip jiems sekasi kalbėti lietuviškai?
Izabelė puikiai kalba, neįtarsi, kad augo ne Lietuvoje. Jurgis geriau kalba angliškai. Dar prieš laukdamasi vaikų žinojau, kad jie būtinai kalbės lietuviškai, nes lietuvių kalba yra mano dalis. Netenki savo tapatybės, jei nepažįsti motinos kultūros, jei negali kalbėti jos kalba – skaičiau knygą šia tema. Ir duktė tai neseniai patvirtino. „Mamyte, tu nekalbėk su manimi angliškai, nes tada tu man tarsi ne mama“, – pasakė, kai angliškoje aplinkoje aš kreipiausi į ją anglų kalba. Mat jie įpratę mane girdėti kalbančią tik lietuviškai.
Ar ginčijotės, rinkdami vaikams vardus?
Vardai ateina natūraliai, gal iš aukščiau. Jurgis turi atitikmenį visose kalbose – George, Izabelė (-a) – taip pat. Man svarbu, kad jie būtų klasikiniai. Izabelei vardą sugalvojome svečiuodamiesi Italijoje, ir tik vėliau išaiškėjo, kad jos vardadienis sutampa su mūsų vestuvių diena. O Jurgis – tai pirmas vyriškas vardas, kurį garsiai ištariau, ir Tomui jis patiko.
O meilė plykstelėjo Londone?
Lygiai prieš vienuolika metų nuvykau aplankyti draugės Vilmos, kuri Londone studijavo žurnalistiką. Susipažinau su jos bičiuliu Tomu. Išties kažkas staiga plykstelėjo ir įvykiai labai greitai ėmė rutuliotis. Po mėnesio Tomas atskrido į Lietuvą, vėliau – aš į Angliją… Po kurio laiko jis pakvietė mane į savo draugo vestuves, į Zambiją. Čia jis man pasipiršo. Po metų, 2003 metais atšokome vestuves – vienas Lietuvoje, kitas – Anglijoje.
Ar iškart supratote, kad tai – Jūsų žmogus?
To jausmo neapibūdinsi, tu tiesiog jauti, žinai, kad taip turi būti. Įvykiai klostosi lengvai, be dramų ar neigiamų emocijų, na, kaip iš pypkės. Jautiesi pakylėta, laiminga, taip, kaip niekada nesijautei – ant devinto debesies… Beje, nesame šimtu procentų vienodi. Jam patinka vieni dalykai, man – kiti. Aš greitesnė, ekspresyvesnė, jis – ramesnis, nuosaikesnis, labiau užsispyręs… Esame išgyvenę įvairių momentų, bet mums nereikėjo, kaip yra sakoma, „gludinti“ charakterių.
Ir toliau sėkmingai dirbote Lietuvos televizijoje?
Taip. Savaitė Lietuvoje, dvi – Londone, taip gana ilgai skraidžiau. Negaliu tvirtinti, kad jaučiau įtampą, mat dirbau mėgstamą darbą. „Beatos virtuvė“ – tai laida, kurią kūriau pati. Ji tokia, kokios norėjau. Laida sukurta ne tam, kad pademonstruočiau, kokia aš didelė kulinarė, o tam, kad žmonės jaustųsi pamylėti maistu. Man patinka rūpintis svečiais, jų laukti, pagaminti kažką gardaus…
Ar tiesa, kad vaidinsite seriale?
Nusifilmavau tik vienai „Moterys meluoja geriau“ serijai, atlikau epizodinį vaidmenį. Daugiausia manęs šiuo metu yra internetiniame puslapyje „Beatos virtuvė“, jį kasdien atnaujinu. Naujovė ta, kad jame bus galima rasti filmukų – vaizdinės medžiagos apie patiekalų gaminimą. Štai praeitą savaitę filmavome „Kepk nedelsiant“. Vasarą vėl filmuosime laidas, kurios bus rodomos per TV3. Žiūrovai matys tokią pačią, o galbūt šiek tiek kitokią „Beatos virtuvę“. Dar rašau naują, ketvirtą, knygą. Prieš ketverius metus pasirodė mano pirmoji knyga „Beatos virtuvė“, po jos – dar viena – kepinių knyga. Juk kepiniai – tai tam tikras laiko praleidimo būdas su šeima. Nors pati mėgstu nueiti į restoranus ir paragauti, kas pagaminta, man patinka palepinti šeimą savais kepiniais…
Kas lėmė, kad gyvenime pasirinkote būtent virtuvę?
Augau Kėdainiuose. Ten visi viską augina. Mes auginome gvazdikus, rožes, darže salotas, svogūnus, ridikėlius, pomidorus, agurkus, kopūstus… Patys gaminomės mėsas, patys tvarkėme sodo gėrybes – spaudėme sultis, virėme uogienes. Tai mano gyvenimo dalis, man maistas ateina iš namų, o ne iš parduotuvės. Ryškiai menu, kaip Kėdainių bobutė kočioja vermišelius arba kaip mudvi abi (man ne daugiau kaip penkeri metai) varškėtomis rankomis formuojame spurgas – arkliukus – ir verdame aliejuje. Visada turėjau gerą apetitą, matyt, jis ir artimiausia aplinka mane atvedė į tai, kuo užsiimu dabar. Džiaugiuosi, kad grįžusi į Lietuvą dažniau susitiksiu su saviškiais, daugiau galėsiu valgyti sodo, daržo gėrybių, kurias užaugina mano tėtis, teta. Abi mano močiutės, mama jau išėjusios…
Šeimoje, kaip supratau, karaliavo moterys ir nemažai pati perėmėte iš jų?
Jei vienu sakiniu – tai ūkiškumą ir darbštumą. Abi močiutės ir mama labai daug dirbo, nuolat šokčiojo tarp darbo, namų. Augau moterų apsupta: mudvi su sese, mama (ji vienturtė), močiutė, teta (tėčio sesuo, kuri yra mano krikšto mama)… Kėdainių močiutė išgyveno iki garbaus amžiaus, dar spėjo palaiminti mus per vestuves. Todėl net nustebau, išgirdusi, jog antrasis mano vaikelis – berniukas, maniau, augs dvi mergaitės, kaip mudvi su sese… Neretai sakoma, kad mergaitės – tėvelių vaikai, berniukai – mamyčių. Pas mus kitaip. Izabelė šimtu procentų orientuojasi į mamą, mama jai – viskas.
Kas, Jūsų nuomone, vaikams svarbiausia?
Svarbu, kad vaikai užaugtų meilėje. Na tai kas, kad vienas mūsų galbūt kelia griežtesnius reikalavimus. Vyras labiau tvarkos žiūri: metas vakarieniauti, praustis, miegoti, ir be atsikalbinėjimų. O man svarbiausia, kad vaikas būtų emociškai laimingas, nenoriu jo dresuoti, jautrinti. Gal nesu teisi, kartais mudu pasiginčijame šia tema, sakau: „Na, kas čia tokio…“ Būdami skirtingi tik papildome vienas kitą.
Gal esate paveldėję kokių nors šeimos relikvijų?
Abu mūsų vaikai augo, suposi šeimos lopšyje, kuriame ir Tomas su vyresniuoju broliu, Benu, augo. Tam lopšiui gal net 80 metų. Ką gi, jei lauksiuosi trečio vaikelio, lopšį teks atsivežti…
Galbūt Anglijoje santykiai su uošviais kitokie nei Lietuvoje?
Jie puikūs. Mano anyta – modernus žmogus, nesikiša į mūsų gyvenimą, nenurodinėja klaidų. Ji turi savo gyvenimą – daug keliauja. Tiesa, padeda, kai gali, kai labai reikia. Laukiame, ji greitai atvažiuos (čia pat Jurgio gimtadienis), jau turi nusipirkusi bilietus. Namie nesėdėsime, eisime į koncertą, restoraną, jai tai patinka. Prie Lietuvos ir Tomas, ir ji priprato iškart, ir tai nuostabu.
Esate labai jauna ir jau labai garsi, kas bus toliau?
Idėjų netrūksta, išleisiu knygą, rudenį gal kviesiu žmones į kulinarinius kursus. O gal ir daugiau leidybinių projektų rasis. Norėčiau parašyti knygą ne vien apie virtuvę…
Kokia Jūsų sėkmės formulė?
Aš tikiu tuo, ką darau. Svajonė? Jų daug. Viena jų – pianinas. Nebūtinai baltas. Užteks „Rygos“, kurį norėčiau atsivežti iš Kėdainių. Skambinu nuo septynerių metų. Muzika man reikalinga sielai pamaitinti…
Virginija Barštytė

Beatos savaitgalio receptas: varškės pyragas „12 minučių“
Šio pyrago pagrindas trapus, tvirtas, o skonio ir spalvos jam suteikia cinamonas bei imbieras. Ant pagrindo – visų taip mėgstama karalienė varškė. Varškės masę aš daliju pusiau ir į vieną dalį beriu daug aguonų, razinų, o į kitą – šaldytų uogų. Taip staig pasidaro beveik du pyragai.
Pagrindui reikės:
200 g sviesto
300 g miltų
50 g cukraus
1 šaukšto cinamono (nebūtinai)
1 šaukšto imbiero miltelių (nebūtinai)
Varškės masei reikės:
600 g pusriebės varškės
50 g cukraus
2 kiaušinių
2 saujų razinų
50–70 g aguonų ir/arba
2 saujų šaldytų juodųjų serbentų arba kitų uogų
Kaip pagaminti:
Kepimo indą išklokite kepimo popieriumi. Miltus, cukrų ir prieskonius dideliame dubenyje sumaišykite. Šaltą sviestą vis pavoliodama į miltus sutarkuokite burokine tarka (į tą patį miltų dubenį). Rankomis sumaišykite miltus su sviestu. Į varškės masę įmuškite kiaušinius, suberkite cukrų, pamaišykite šaukštu. Varškę padalykite pusiau. Į vieną jos dalį berkite aguonas ir razinas, pamaišykite. Į kitą dalį – šaldytas uogas, pamaišykite. Pusė pyrago bus su aguonomis, kita pusė – su uogomis.
Į kepimo indą įberkite 80 proc. trupinių (pasilikite tik porą saujų viršui apibarstyti), išlyginkite, ant jų krėskite varškę, viršų apibarstykite likusiais trupiniais.
180 °C orkaitėje kepkite apie 50 min.
Daugiau greitai pagaminamų patiekalų rasite: www.beatosvirtuve.lt.