Bet kurioje kūno vietoje užčiuopus sukietėjimą, pasidaro neramu: mintys iš karto sukasi apie piktybinį darinį. Gydytojai skuba raminti – taip būna palyginti nedažnai. Ir vis dėlto nekreipti į juos dėmesio negalima.
Susirgimų onkologinėmis ligomis taip grėsmingai daugėja, kad, rodos, nesusirgti viena kuria jų per gyvenimą yra veikiau išimtis nei taisyklė. Pagrįstos ir mūsų baimės – nors medikai teigia šias ligas, esančias pradinių stadijų, pagydantys, mirštamumas nuo vėžio vis dar didelis.
Pagrindinė daugelio onkologinių ligų išraiška – augliai. Nors ne visus juos galima užčiuopti (pavyzdžiui, esančius vidaus organuose), nuolat primenama apie savityrą, apie tai, kaip svarbu  stebėti savo kūną, jį reguliariai apsičiuopti, ypač krūtis. Aptikus bet kurioje kūno vietoje įtartiną mazgelį, šį darinį būtina parodyti gydytojui, išaiškinti jo kilmę ir, jei reikės, pašalinti.
Šiek tiek raminantys faktai (Blokas)
! Radus sukietėjimą, pulti į paniką nereikėtų. Pasak įvairių sričių specialistų, piktybinis būna, pavyzdžiui, tik kas penktas krūtyje aptinkamas sukietėjimas, kas dešimtas – skydliaukėje, kas penkioliktas odoje… Tokia statistika šiek tiek ramina.
Auglys augliui nelygus
Augliai – tai liguistai pakitusių nebrandžių ir neribotai besidauginančių ląstelių dariniai. Teigiama, kad jie dažniau išauga senyvo amžiaus, nutukusiems, mažai judantiems, rūkantiems, alkoholiu piktnaudžiaujantiems, kenksmingoje aplinkoje dirbantiems žmonėms. Daugelio auglių atsiradimo priežasčių taip ir nepavyksta nustatyti. Manoma, kad daugelio rūšių jie gali būti paveldimi.
Piktybinius auglius sukelia nekontroliuojamas genetiškai pakitusių ląstelių dauginimasis. Jie auga kartais greitai, kartais lėtai (nelygu supiktybėjusių ląstelių tipas), augdami naikina aplinkinius audinius, vėliau sukeldami metastazes persikelia į kitas organizmo vietas. Negydomi ar pernelyg išvešėję jie sukelia mirtį. Kodėl ir kaip sveikos ląstelės virsta piktybinėmis, medikams iki šiol nėra iki galo aišku. Todėl ir nežinoma, kaip vėžiui užbėgti už akių.
Nepiktybiniai augliai paprastai auga lėtai, stumia aplinkinius audinius, bet jų nepažeidžia ir neplinta į kitas kūno vietas. Gali būti įvairių dydžių ir formų (sverti net dešimtis kilogramų), jie retai kelia pavojų gyvybei, nors kartais gali būti ir grėsmingi. Pavyzdžiui, gerybinis smegenų navikas augdamas gali spausti svarbius smegenų centrus ir sukelti sunkius neurologinius pakitimus.
Gerybiniai augliai: kokius dažniausia galima užčiuopti ant kūno?
Lipomos. Tai poodiniai gerybiniai riebalinio audinio augliai – minkšti, neskausmingi iš odos iškilę gumbeliai. Jie gali atsirasti bet kurioje vietoje, moterims pasitaiko dažniau nei vyrams. Supiktybėja retai. Specifinio gydymo nėra, tačiau didėjančias, kliūvančias ar sukeliančias kosmetinius defektus reikia šalinti chirurgiškai.
Operacija yra nesudėtinga, dažniausiai atliekama atliekant vietinę nejautrą ambulatorinėmis sąlygomis (poliklinikoje). Išimtis – labai didelės lipomos, kurios dėl operacijos apimties šalinamos ligoninėje.
Papilomos. Odos išaugėlės, kabančios ant plonos kojelės, kartais nusėjančios kaklo, krūtinės, pilvo, pažastų, akių vokų odą, taip pat galinčios atsirasti po krūtimis ar ant lytinių organų. Jas sukelia žmogaus papilomos virusas, kuriuo galima užsikrėsti nuo aplinkinių. Papilomos auga lėtai, kartais išnyksta savaime, tačiau atkreipia dėmesį ir kartais atrodo neestetiškai. Ant odos esančios papilomos supiktybėja labai retai, pavojingesnės – atsiradusios gleivinėse.
! Ant gimdos kaklelio esančios papilomos yra pagrindinė jo vėžio priežastis. Tačiau čia esančios jos piktybėja kelis ar keliolika metų. Nuolat tikrinantis jas nesunku aptikti ir pašalinti. Matomose vietose esančias papilomas taip pat  galima šalinti, nes jos turi savybę daugintis. Beje, atsikratyti vienos paprasčiau nei keliolikos ar kelių dešimčių.
Adenomos. Nepiktybiniai minkšti neskausmingi mazgeliai, dažniausiai suiformuojantys organizmo liaukų audiniuose: krūtyse, skydliaukėje, prostatoje. Ypatingo pavojaus nekelia, tačiau jas ištirti ir prižiūrėti, kaip keičiasi, būtina. Adenomos supiktybėja retai. Operuojamos tada, kai išauga per didelės ir spaudžia greta esančius organus.
Liaukų cistos arba ką reikia žinoti apie mastopatiją (Atskiresnis)
Skausmingi sukietėjimai krūtyse, kurie iš karto atgena moteris į gydytojo mamologo kabinetą – dažniausiai būna išvešėjusio krūties liaukinio audinio cistos. Tai krūtų mastopatijos, kitaip dar vadinamos cistine fibrozine liga, išraiška. Didžiausią įtaką jai atsirasti turi hormonų svyravimai.
Skausmingi mazgeliai krūtyse gali būti nuo 1–2 cm iki net 3–5 cm dydžio, paslankūs ar nepaslankūs. Iš krūtų gali skirtis gelsvos ar kraujingos išskyros. Kartais nustatoma ir difuzinė mastopatijos forma, kai skausmingai sukietėja visa krūtis be atskirų mazgelių. Tokia dažniau pasitaiko moterims klimakteriniu laikotarpiu. Jaunas moteris dažniau vargina mazginė mastopatija, ypač paūmėjanti prieš mėnesines (todėl neretai laikoma PMS, arba priešmenstruacinės įtampos sindromo, dalimi).
Šios ligos priežastys gali būti įvairios, tačiau visos jos vienaip ar kitaip susijusios su hormonų svyravimais: ankstyva mėnesinių pradžia, vėlyva menopauzė, vėlyvi gimdymai, abortai, ginekologinės mažojo dubens ligos, trumpalaikis žindymas pagimdžius, nuolat patiriamas stresas.
Visos moterys, atėjusios pas krūtų specialistą dėl krūtų skausmų yra ištiriamos. Jaunoms moterims paprastai atliekamas ultragarso tyrimas, vyresnėms – mamografija. Priereikus daromas krūties išskyrų tepinėlio tyrimas, kartais – biopsija. Jei būtina, atliekami hormonų ir kiti tyrimai.
Mastopatija gydoma hormonų preparatais, mat praeina, kai sureguliuojama pagrindinė jos atsiradimo priežastis – hormonų svyravimai. Kartais jai švelninti pasitelkiami žoliniai preparatai, vitaminai ir maisto papildai.
Deja, kartais visos šios priemonės nepadeda ir neišsiverčiama be operacijos. Mazgelius pašalinti būtina, mat gali ir supiktybėti. Kai neišnykstantys sukietėjimai šalinami chirurgiškai, moterims stengiamasi atlikti tausojamąją operaciją, išsaugant kuo daugiau krūties audinio.
Sergant mastopatija, svarbu laikytis dietos. Mažiau valgyti riebių produktų, daugiau – žalios spalvos daržovių, liesos mėsos, žuvų ir varškės. Naudingi sojų produktai, mat juose esama vadinamųjų augalinių hormonų – fitoestrogenų. Taip pat rekomenduojama valgyti saulėgrąžų, riešutų, linų sėmenų, sezamų sėklų. Vengti gėrimų su kofeinu, nerūkyti, užsiimti fizine veikla, sportuoti.

Kada prireikia dantenų operacijos (atskira tema)
Periodontitas, dažnai žmonių vadinamas parodontoze – tai danties bei žandikaulio kaulų ir audinių aplink dantį pakitimas. Negydant jo gali imti kristi dantys.
Pagrindinė šios ligos atsiradimo priežastis – dantų apnašos ir akmenys, kurį laiką dirginantys dantenas. Jei dantų akmenys periodiškai nenuvalomi (šią procedūrą atlieka dantų higienistai), dantenose atsiveria vadinamosios kišenės ir čia besikaupiantys mikrobai ima kenkti dantims. Jų šaknys plonėja, tarp dantų atsiveria tarpai. Periodontitui progresuojant dantys ima klibėti ir gali iškristi. Šis negalavimas ypač dažnai vargina žmones, kurių dantys kreivi ir susigrūdę. Mat daugelio jų vietų nepasiekia dantų šepetėlis, jose sparčiau kaupiasi apnašos bei susidaro akmenys.
Tam galima užkirsti kelią įvairiomis procedūromis, pirmiausia – periodiškai pašalinant dantų akmenis. Jei periodontitas smarkiai pažengęs ir atsivėrę bei aptirpę dantų kakleliai, padėti gali tik chirurginis gydymas. Periodontito gydymo operacija nėra sudėtinga, ji atliekama odontologo kabinete.
Suleidus skausmą malšinančių vaistų, skalpeliu įpjaunama periodontito pažeista dantenų kišenė. Specialiu įrankiu apnašos ir akmenys nugrandomi nuo dantų paviršiaus. Pažeistos dantenos pašalinamos, sustabdžius kraujavimą, sveikosios susiuvamos, ant žaizdos dedamas tvarstis su specialia kietėjančia gydomąja pasta. Tada dantenos normaliai priglunda prie danties, nebesant kišenių, čia nebesidaugina mikrobai. Taip užkertamas kelias dantų irimui.
Po tokios procedūros periodontitas sustabdomas. Belieka kruopščiai prižiūrėti dantis. Jei yra polinkis į dantenų ligas:
Dantis būtina valytis du kartus per dieną dantų pasta apie 2 minutes.
Po valgymo reikia praskalauti burną vandeniu. Naudoti tarpdančių siūlus, jei tarpai tarp dantų didesni – specialius tarpdančių šepetėlius.
Išsivalius dantis būtina burną praskalauti specialiu skalavimo skysčiu. Juose esančios veikliosios medžiagos stiprina dantis ir dantenas, saugo juos nuo apnašų bei bakterijų, ilgiau išlaiko gaivų burnos kvapą. Burną reikia skalauti apie pusę minutės, perskalauti vandeniu nebūtina.
Rasa Derenčienė